Per savo gyvenimą esu perskaičius ne vieną trilerį, ir supratau, kad mano „arkliukas“ – psichologiniai trileriai su paslaptimis ir mįslėmis, kurios neleidžia budrumo prarasti iki pat knygos pabaigos. Prieš kelias dienas perskaityta Shari Lapena „Popierinės sienos“ (išleido „Baltos lankos“) man sukėlė dviprasmiškus jausmus.
Pats pasakojimas ir istorijos siužetas – tikrai neleidžiantis atsikvėpti. Veiksmas sukasi apie Aną ir Marką Končus, kurie vieną vakarą nusprendžia keliauti pas draugus šventiškai pavakarieniauti, tačiau, auklei staiga atšaukus savo atvykimą, vos šešių mėnesių kūdikį palieka vieną miegoti lovytėje. Tiesa, jie sutaria kas pusvalandį tikrinti, ar vaikui viskas gerai. Tačiau… Grįžę gerokai po vidurnakčio, jie mažylės Koros lovelėje neberanda. Tuomet prasideda didžioji šeimos drama. Kas pagrobė jų vaiką? Kaip atlaikyti visuomenės puolimą dėl tokio neatsakingo sprendimo kūdikį palikti namuose vieną? Aišku, tokioje jautrioje situacijoje pradeda aiškėti, kad šeimoje ne viskas taip gerai, kaip galėjo atrodyti. Autorius po vieną traukia juodžiausias veikėjų paslaptis.
Prisipažinsiu, jau perskaičius knygos aprašymą, pagalvojau: na, ir „kosminė“ istorija, juk kas palieka kūdikį vieną namuose ir išeina į svečius. Betgi, apie siužetą papasakojusi vienai draugei, iškart išgirdau: juk taip yra buvę, tai visiškai realios istorijos, nutikusios britų šeimai, atostogaujant Portugalijoje, detalės. Pasak jos, prieš daugiau nei dešimt metų dingusi mergaitė (ji miegojo viešbučio kambaryje, kol tėvai vakarieniavo visai greta buvusiame restorane) iki šiol nėra rasta. Taigi, pasirodo, tokių atvejų, kai tėvai palieka vienus vaikus, būna ir tai ne tik Shari Lapena fantazija.
Man pirmoji pusė šio trilerio buvo stipresnė nei antroji, tačiau, tenka pripažinti, autorius viską sugebėjo taip sunarplioti, kad iki paskutinių puslapių tenka spėlioti, o kas už viso to slepiasi ir aš mažylė sveika grįš į namus. Tačiau šio trilerio negalėčiau priskirti prie tų, kuriuos skaitant šiurpas vaikšto pagaugais. Jis toks lengvesnio kalibro. Mano nuomone – idealiai tinka poilsiui prie ežero ar klausantys jūros bangų mūšos.
Beje, iškart įspėsiu – jei turite vaikų ir jus gąsdina visokios „nepatogios“ temos apie juos, geriau šios knygos neskaitykite. Manęs asmeniškai nepaveikia tokie tekstai, nes sugebu savęs netapatinti su knygos siužetu, tačiau jautresnėms asmenybėms tai gali būti sunku padaryti.
Vasaros skaitinių rekomendacijomis besidalinančios,
Lieknos Bitės
