3Kuo daugiau skaitau trilerių, tuo sunkiau darosi mane apgauti ir vedžioti už nosies. Pradėjusi skaityti Nuala Ellwood „Diena, kai įvyko nelaimė“ (išleido „Sofoklis“), iškarto supratau, kad „įklimpau“ į labai painų voratinklį. Man tokios knygos – didelis malonumas. Malonumas kapstytis link tiesos. Malonumas, kai nuoširdžiai nustembi. Malonumas, nuspėti įvykių eigą (arba dar geriau – jos nenuspėti).

Pabudus po siaubingos avarijos, Megės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ji sužino, kad kartu buvusi dukra Elspetė žuvo nelaimingo atsitikimo metu, o vyras – paslaptingai dingo. Likusi viena Megė karštligiškai stengiasi išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko tą dieną prie upės, tačiau… Absoliučiai nieko neatsimena. Teisybę pasakius, didžiąją dalį knygos aš vis spėliojau: ar dukra tikrai žuvusi? Ar su tuo nėra susijęs vyras? Kodėl Megė važiavo prie upės ir kartu pasiėmė dukrą? Šiuos klausimus sustiprina ir pasakojimo tipas – įterpiami dukros laiškai.

Istorija išties klampi ir įtraukianti. Šiame trileryje daug ir šokiruojančių, ir jautrių (ypač tėvams), ir skaudžių momentų. Nerekomenduoju jos ypač jautriems žmonėms, empatiškai perimantiems net literatūrinių herojų išgyvenimus. Istorijos susukimas man kažkuo primena kitą, „Sofoklio“ išleistą, A. J. Rich trilerį „Ranka, kuri tave maitina“, kai vietomis norėdavosi užsimerkti, tačiau knygos negali paleisti iš rankų.4Tikiu, kad ne vienas, skaitantis šią mano apžvalgą, Nuala Ellwood pavardę bus girdėjęs, nes šios autorės psichologinis trileris „Mano sesers kaulai“ sulaukė didžiulio pasisekimo, buvo išverstas daugeliu kalbų (lietuviškai taip pat). Aš prisipažinsiu, kad šios knygos neskaičiau, tačiau mačiau filmą. Jis man labai patiko ir įstrigo.

Jei rudens vakarams ieškote įtraukiančio trilerio, manau, kad „Diena, kai įvyko nelaimė“  tam labai tinka. Lengvai ir greitai skaitoma, tačiau savyje turinti voratinklišką prigimtį, kuri tiesiog būtina geriems trileriams.

Skaitome ir pasakojame,

Liekos Bitės