knyga1234Tema, apie kurią nemaniau, kad man bus įdomu skaityti. Viršelis, kuris signalizavo – „paikas romanas“. Ir išmokta pamoka, kad nespręsk apie knygą iš pirmo žvilgsnio ar net kitų nuomonės (skaičiau kelis tinklaraštininkų įvertinimus). Visa tai apie vieną psichologinį trilerį „Nekaltoji žmona“ (Amy Lloyd), kurį išleido neseniai mano išgirta „BALTO“ leidykla.

Siužetas toks lietuviškai pažįstamas: mokytoja Samanta įsimyli mirties bausmės vienutėje laukiantį Denisą, kuris, aišku, visus tikina, kad yra aplinkybių auka. Knygos pradžią skaičiau su sarkastiška šypsenėle, prisiminusi Lietuvoje garsias nuteistųjų nuotakas, kurių pasirinkimo taip niekada ir nesupratau.

Šioje knygoje įvyksta stebuklas, apie kurį svajoja kiekvienas nuteistasis – Denisas gauna besąlygiškai juo tikinčią nuotaką ir netrukus yra išleidžiamas iš įkalinimo įstaigos. Ir šioje vietoje prasideda visas įdomumas. Tiesa, būtina paminėti, kad jis kalėjo ne už smulkias vagystes, o už jaunos merginos išniekinimą ir nužudymą. Ne mažiau įtraukiantis faktas – byla nėra paprasta, apie ją kalba visa Amerika, ir visuomenė pasiskirsto į dvi stovyklas. Vieni gina Denisą, kiti – jį laiko žiauriu nusikaltėliu, nusipelniusiu mirties bausmės. Čia labai sumaniai „įpinamos“ ir socialinių tinklų realijos, kaip jos gali paveikti žmones, kaip visiškų nepažįstamųjų gyvenimai mums gali virsti tarsi savi. Net kvapą užgniaužiau, kai iš kalėjimo išėjęs Denisas pradeda elgtis ne visai taip, kaip iš jo tikėjosi mylimoji (taip pat ir skaitytojas). Maniau, kad va čia prasidės nesibaigiančios meilės scenos, tačiau…. Denisas su kiekvienu puslapiu man darėsi vis keistesnis ir keistesnis. Greitai, net ir nebūdama gerai nusikaltimų pasaulyje įgudusi kriminalistė, suvokiau, kad ne viskas su šiuo personažu gerai. Skyrius po skyriaus norėjau garsiai rėkti: „Samanta, greičiau atsikvošėk, kraukis daiktus ir lėk į savo gimtąją Anglija“.

knyga123Man labai patiko, kaip šiame trileryje meistriškai skleidėsi veikėjų charakteriai. Kaip viena po kitos išlindo paslaptys. O trileris toks ne silpnų nervų skaitytojui, mat jame yra ir Stiveno Kingo „Naminių gyvūnėlių kapinių“ aliuzija, ir tikrai šiurpių scenų, verčiančių susigūžti po antklode. Beje, labai įstrigo pasakojimo pabaiga, kurioje ne tik atskleidžiama, kas negerai su „svajonių jaunikiu“, tačiau ir visi taškai sudėliojami dėl Samantos potraukio tokiam vyrui. Pabaiga, mano nuomone, verta kuo skubesnės šios knygos ekranizacijos. Scenos aprašytos taip vizualiai, kad net šiurpai kūnu vaikščiojo.

Ilgai galvojau apie tai, kas priverčia moteris įsimylėti tokio „tipažo“ vyrukus. Ir ne tik apie šią knygą, nes tokio tipo dramos būna ir realybėje. Neretai šalia žavaus nusikaltėlio stovi juo besąlygiškai tikinti (ar norinti tikėti) mylimoji. Matyt, visada bus moterų, kurias traukia blogi vyrukai. Kaip sakė Zigmundas Froidas, viena iš didžiausių žmogaus traukų – baimė, kurios ieškome savo gyvenime ar knygose bei filmuose. Man pastarųjų dviejų visiškai užtenka, o trileris „Nekaltoji žmona“ būtent ir leidžia kartu su pagrindine veikėja išgyventi nerimą, baimę ar net siaubą.

Labiausiai patikusiais skaitiniais besidalinančios,

Lieknos Bitės