Labai retai taip nutinka, kad knygą galėčiau apibūdinti vienu žodžiu, tačiau šiuo metu itin populiariam romanui „Galybė“ (autorė Naomi Alderman) drąsiai galiu parinkti tokį – CHAOSAS. Jis lydi nuo pirmų puslapių, nuo jo pabėgti nepavyksta iki paskutinio skyriaus, o knygą padėjus į šalį mintyse ir širdyje jis pasilieka. Tik nepamanykite, kad apie šią knygą noriu pasakyti kažką neigiamo. Priešingai. Tai fantastinės literatūros dozė, kuri yra tarsi mįslė. O tai žadina protą, jaukia jausmus ir kažką palieka po savęs.
Nenoriu daug kartotis, tačiau privalau paminėti, ką apie „Galybę“ išsakė daugelis kitų knygų mėgėjų. Nepaprastai traukiantis viršelis. Daug puikių rekomendacijų (mėgstamiausia Baracko Obamos 2017 metų knygą), apdovanojimai ir palyginimas su „Tarnaitės pasakojimu“ (jei neskaitėte knygos, įtariu, kad serialą tai tikrai matėte). Taip pat itin populiarus siužetas – apie ateitį, kokia ji būtų, jei nutiktų kažkoks globalus perversmas. Šiuo atveju – labai feministiškas, nes pasaulio valdžią į rankas perima moterys. Kita vertus, knyga lyg ir ne apie feminizmą, ji labiau apie tai, kokia pavojinga ir žmogų keičianti yra besąlygiška galybė.
Knyga susideda iš kelių herojų pasakojimo (tik vienas jų vyras, žurnalistas, kuris simbolizuoja tiltą tarp staiga valdžią atradusių moterų ir ją prarandančių, į desperaciją puolančių, vyrų). Visos kitos – moterys-pasakotojos (Margo, Roksė ir Elė) ir skirtingi jų likimai po dienos, kai jų kūnai pajunta turintys antgamtišką jėgą. Manau, kad romano idėja labai originali, nes nieko panašaus nesu skaičiusi (tai, kas susiję su jėga, kovomis, pasaulio diktatūromis, dažniausiai yra apie vyrus, o moterys lieka kažkur šalia), tačiau ir labai populiari. Apie tai, kas būtų, jei pasaulį sukrėstų vienoks ar kitoks perversmas, rašoma vis daugiau. Apie tai, kad tai nėra feministinis kūrinys, susimąsčiau ir dėl to, kad istorija nėra apie tai, jog pasaulis tampa geresnis, nes jį valdo moterys. Anaiptol. Jis virsta tamsiu, gūdžiu ir pilnu baimės. Ir istorija visai nemoko, kad moteriškajai lyčiai perimus valdžią į rankas viskas pasidaro šviesiau ir gražiau. Ji įspėja – besąlygiška galybė, net ir pačiose švelniausiose rankose, gali virsti mirtinu ginklu.
Man patiko, kad nors tai ir fantastikos žanro kūrinys (kas man nėra labai artima), tačiau bendras pasakojimas labai realistiškas, aprėpiantis ne tik skirtingo amžiaus, išsilavinimo bei gyvenimo patirčių herojus (nuo mergaitės iš vaikų namų iki aukštas pareigas užimančios politikės), skirtingus kraštus (JAV, Maldova, Saudo Arabija), tačiau ir įvairias religijas bei vertybes. „Galybė“ – tarsi dėlionė, kurią, skaitant vieną po kito skyrius, kartais būna visai nelengva sujunti į vientisą vyksmą. Pasikartosiu – visą laiką jaučiau savotišką chaosą – tiek siužete, tiek rašymo stiliuje. Manau, kad autorės toks ir buvo tikslas – pažadinti mąstymą, sujaukti mintis ir pasiųsti skaitytojui žinutę, priversiančią susimąstyti, o kas būtų, jeigu būtų? O jeigu tu gautum nepaprastas, antgamtines jėgas, kurios leistų jausti besąlygišką galybę prieš kitus, ar išliktum savimi? Aš apie tai susimąsčiau ne kartą.
Tiesa, knygą rekomenduoju ir tiems, kas paprastai nesimėgauja fantastikos žanru. Nėra ir man jis labai artimas, tačiau „Galybė“ kitokia. Ji tarp to, kas yra fantastika, ir tarp galimybės pamąstyti apie bendražmogiškas vertybes bei silpnybes, kurios egzistuoja pačiame realiausiame gyvenime.
Įsimenančių skaitinių linkinčios,
Lieknos Bitės
