Galbūt, kažkiek ir gėda prisipažinti, bet lietuvių autorių knygas renkuosi labai retai. Viena priežasčių – dėl to, kad esu psichologinių trilerių bei detektyvų gerbėja, o mūsų autoriai retai renkasi šį žanrą. Nedrąsu į rankas buvo imti ir naujausią Dovilės Štuikienės detektyvą „Antrininkė“, kurį išleido „BALTO“ leidybos namai. Džiaugiuosi, kad visgi šių metų penktoji perskaityta knyga buvo šis tikrai labai kietai sukaltas detektyvas (mano akimis – labiau trileris su daug psichologinio siaubo prieskonių).
Istorija gana netipinė ir, pasirodo, autorės galvoje užgimė labai panašiomis aplinkybėmis, kaip ir sukasi knygos siužetas. Pagrindinė detektyvo herojė kartu su šeima keliauja automobiliu, sustojus pietų Čekijoje, Lina išeina kelioms minutėms išmesti šiukšlių, tačiau vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno. O čia veiksmas pradeda suktis kaip nevaldoma karuselė. Vyras ir dukra palaidoja savo mamą, o ji, pasirodo, yra gyva, tačiau pagrobta bei įpainiota į mafijos, nusikaltėlių tinklą. Visgi, vieną dieną jos dukrai Gabrielei iš atminties užkaborių išlenda faktas, kad, atpažįstant mamos kūną, jos tatuiruotė buvo ne ant tos rankos, ant kurios turėjo būti.
Neprieštarausiu tiems, kas sako, kad šis detektyvas gali tapti labai sėkmingu holivudiniu filmu. Ne tik sutinku, bet ir papildyčiau, kad jei ne holivudiniu, tai Lietuvos scenaristai tikrai sukurtų puikų filmą ar serialą. Visai nepamaišė, ar net situaciją pagerino ir lietuviško konteksto intarpai. Man patiko, kad herojai vaikštinėja mylimu Žvėrynu ar bėgioja palei Nerį. Kitaip tariant, detektyvas toks lietuviškai nelietuviškas.
Visiškai sutinku su pačia autore, kad „detektyvai visada tarsi išneša iš rutinos ir įmeta į mažai pažįstamą pasaulį – kaip atsvarą nusistovėjusiai gyvenimo tėkmei“. Būtent taip jaučiausi su „Antrininke“ – lengvas, tačiau taip paveikiantis, kad negali atsitraukti, turinys. Per puslapius keliaudama link pasakojimo finišo tiesiosios, vis nesąmoningai susimąstydavau – sugeba, oi sugeba tie mūsų lietuviai rašytojai paveikti ir įtraukti. Kvaili tie mūsų stereotipai, kad kas iš kitur, kas pažymėta ženklu „pasaulinis bestseleris“, tas bus užtikrintai geras skaitinys, o ką čia tie mūsų rašytojai. O jie ima ir įrodo, kad jų knygas pirkti, skolintis ir skaityti tikrai verta.
Jei jau mintyse dėliojatės planus apie atostogų skaitinius, vėlgi, manau, kad „Antrininkė“ tam idealiai tinka. Toks neįpareigojantis, greitai, maloniai skaitomas, bet ne ta knyga, kurią gali vis paskaityti, pasidėti, pakaityti, man norėjosi čia ir dabar visas kortas atversti ir sužinoti, ar Lina kada dar išvys savo lietuviškąją šeimą.
Lietuvių autorių nepamiršti linkinčios,
Bitės
