Neseniai buvau rimtai „įklimpusi“ į serialą „Dauntono abatija“, kuris mane sužavėjo savo kostiumais, nepaprastos šeimos istorija, dramatiškumu. Gali būti, kad tik sutapimas, bet labai panašiu metu į mano rankas pakliuvo daug analogijų turintis Kates Morton romanas „Paslapčių saugotoja“ (išleido „Svajonių knygos“). Pasakojimo laikmečiai skirtingi: serialas – apie Pirmojo pasaulinio karo realijas, o knygoje pasakojama dviem laikais (1961 metų, kai pagrindinė herojė, būdama dar tik paauglė, pamato savo motiną, įvykdant kraupų nusikaltimą, ir po daug metų – 2011-aisiais).
Kate Morton – perkamiausių knygų sąrašų viršūnėse besipuikuojančių romanų autorė. Jos knygos 34 kalbomis išleistos daugiau nei 40 pasaulio šalių. Lietuvių kalba išleisti romanai „Rivertono dvaro paslaptis“, „Užmirštas sodas“, „Tolimos valandos“, „Paslapčių saugotoja“. Man tai pirmoji pažintis su šia autore. Prisipažinsiu, likau ne tik maloniai nustebinta, tačiau ir smarkiai suintriguota. Manau, kad greitu metu savo perskaitytų knygų sąrašą papildysiu ir kitais Kates Morton romanais.
Skaitydama šį romaną, kelis kartus išgyvenau skirtingus jausmus. Pirmas dalykas, kuris man patiko – pasakojimo kalba. Ji spalvinga, elegantiška. Tačiau… Iki kažkur 150 puslapio nebuvau tikra, kad turinys mane pakankamai įtraukia. Kantrybė yra auksinė savybė visose gyvenimo situacijose, o skaityme – taip pat. Kiti du knygos trečdaliai buvo tiesiog „suvalgyti“, nes veiksmas tapo aiškesnis, pagaulesnis, pradėjo atsiskleisti vis daugiau trilerio detalių.
„Paslapčių saugotoja“ – tai tarsi dar viena psichologinė drama apie šeimos paslaptis, tačiau jos daugiasluoksniškumas ir veikėjų charakterių spalvingumas ją daro išskirtine. Pagrindinė veikėja Loretė, kartu su visa šeima atsisveikindama su mirštančia mama, niekaip negali pamiršti praeities. Ji pradeda kapstytis po motinos paslaptis (mane ypač intrigavo jos jaunystės siužeto linija) ir vis sugrįžta į savuosius paauglystės prisiminimus. Ar gali būti, kad ši moteris tiek metų buvo ne tik mama, namų šeimininkė, bet ir žmogžudė? Taip, taip, vietomis šis romanas primena labiau ne trilerį, o gerą melodramą. Čia daug tragedijų, jausmų, istorijų, paslapčių. Knygoje netruks meilės ir draugystės peripetijų, tėvų ir vaikų santykių, kovos su vidiniais žmogaus demonais. O visa tai apjungia šeimos tema.
Man tokie romanai labai artimi, nes jie dovanoja tikrą poilsį ir pabėgimą nuo kasdienybės. Tvirtai tikiu, kad tai viena iš svarbiausių knygų misijų. Šiais laikais nėra lengva kasdienybėje atitrūkti, pasislėpti, atrasti nuoširdaus poilsio akimirką, tačiau Katei Morton pavyko man suteikti šią dovaną.
Istorijų, kurios nukeltų toli toli, linkinčios atrasti,
Lieknos Bitės
