img_20190914_171648Vis sau kartoju, kad reikia mažiau skaityti, ką kiti rašo apie knygas (tiksliau – skaityti po to, kai pati jau turiu savo nuomonę). Taip nutiko ir su „BALTO“ leidyklos naujiena, psichologiniu romanu „Bloga duktė“. Kažkaip tinklaraštininkai gana sutartinai nuteisė Joy Fielding kūrinį, o aš, nors ir neskubėdama knygos paimti į rankas, visgi mintyse stengiausi atsiblokuoti. Juk autorė puikiai žinoma, ne vienas jos romanas tapo bestseleriu, o ir „Goodreads“ skaitytojai skyrė 3.6 žvaigždutes (5-ių vertinimo sistemoje), kas nėra blogai. Ir nors po tos pačios leidyklos išleisto psichologinio romano „Anyta“, nebuvau taip įtraukta, tačiau trilerį perskaičiau gana maloniai bei lengvai.

Žinote, skaitant istoriją apie nusikaltimą ir jo atpainiojimą, man išties svarbu, kad spėlioti galėčiau bent iki antros knygos pusės. Nežinau, ar nesu tokia nuovoki tyrėja, ar perskaičiau per mažai trilerių, tačiau šios istorijos nusikaltimas mane iki pabaigos vedžiojo už nosies. Tiesa, turėjau įtarimą apie tokią baigtį, bet tai buvo tik vienas iš daugelio spėjimų. O būtent to visada ir tikiuosi iš psichologinių trilerių – pelės ir katės žaidimo.

Dar man patinka įvairiaveidžiai veikėjai ir įdomiai pateiktos jų charakteristikos. Šioje istorijoje, kuri pasakoja apie po penkių metų nesimatymo į vienus namus sugužėjusią šeimą, tokių yra.

Pagrindinė herojė Robina tėvų namus paliko po to, kai mama mirė, o tėtis pareiškė, kad įsimylėjo jos geriausią draugę Tarą. Manote įdomi šeimynėle? Tai dar nepaminėjau fakto, kad ši naujiena nepatiko ir dar vienam – Robinos broliui, tos pačios, jau minėtosios Taros sužadėtiniui. Gal daugiau susiskaldžiusi šeima ir nebūtų susitikusi, jei ne siaubinga žinia: tėvas, jaunoji jo žmona ir dvylikametė podukra sunkiai sužeisti per ginkluotą apiplėšimą, Robina grįžta ir sužino – buvusi geriausia draugė jau mirė, kiti – kovoja už gyvybes ligoninėje. Čia ir prasideda šeimos santykių aiškinimasis ir detektyvinė istorijos linija, narpliojanti nusikaltimą.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, mane labiausiai įtraukė ne pagrindinė herojė Robina, o jos sesuo Melanija. Ji, po tėvo pasirinkimo gyventi su į dukras jam tinkančia žmona, vienintelė iš vaikų niekur nepasitraukė. Nes… Neturėjo pasirinkimo. Ji augina labai anksti susilauktą sūnų, kuriam diagnozuotas autizmas. Dėl savo gyvenimo pilkumo ji kaltina Robiną, kuri išvyko iš gimtojo miesto, tapo psichoterapeute ir dargi turi gražuolį teisininką sužadėtinį. Kaip ten bebūtų, jos charakteris čia aštriausias, šmaikščiausias ir suteikiantis istorijai ugnelės.
Kiti herojai, sugebėję mane ne tik nustebinti, bet ir šokiruoti – paaugliai. Nenoriu išsiplėsti, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo, tačiau čia nagrinėjamos ir šiuolaikinei visuomenei itin opios temos – šeimos narių atitolimo, ankstyvos paauglystės bei žiaurumo, kuris gimsta visai jaunų žmonių širdyse.

Neslėpsiu, man buvo lengva ir malonu skaityti. Puikus trileris rudeniniams vakarams, kai nesinori per daug prisišiurpinti, tačiau norisi kažko narpliojančio santykių bei nusikaltimo voratinklius. Mielai perskaityčiau ir daugiau Joy Fielding trilerių, tikiuosi greitu metu sulaukti jų vertimų lietuvių kalba. Sakoma, kad ši autorė „psichologinio trilerio meistrė, vykusiai kurianti įtampą iki kvapą gniaužiančios pasakojimo kulminacijos“ („Booklist“). Nekantrauju ir tikiuosi, kad „BALTO“ leidykla turi tokių planų.

Malonių skaitymo vakarų linkinčios,

Bitės