Kartais natūraliai vengiu tamsaus turinio knygų, nes jos labai greitai gali paskatinti blogos nuotaikos dominavimą. Į rankas imdama Zeruya Shalev romaną „Skausmas“ žinojau, kad tai nebus romantiška istorija su optimizmo persisotinusia kalba. Tai jau antras šios rašytojos romanas, patenkantis į mano rankas, tad jos stilius, kuris gana ryškus ir įsirėžiantis į atmintį, man jau buvo pažįstamas.
Šį kartą istorija pasakoja apie vidutinio amžiau moterį Irisę, patiriančią dvasinius ir kūniškus skausmus. Kas blogiau? Kęsti po teroristinio išpuolio, į kurį ji pateko visiškai atsitiktinai – nuvežusi vaikus į mokyklą (nors paprastai tai darydavo jos vyras), patirtų žaizdų skausmą? Ar susitaikyti su jaunystės meilės netektimi ir nuolatiniu „kirminu“, kuris sako, kad jos gyvenimas susiklostė ne taip, kaip turėjo. Aišku, kad dvejonės ne tik erzintų, tačiau pradėtų visu pajėgumu kankinti, Irisė visiškai atsitiktinai, lankydamasi eilinėje konsultacijoje dėl savo sužeidimų skausmo klinikoje, sutinka savo jaunystės laikų meilę Eitaną.
Romanas, kaip ir minėjau, nėra šviesus, tačiau jis labai žemiškas bei artimas realybei. Čia nagrinėjamos labai šabloniškos situacijos, kurios verda paprastose šeimose. Rutina, kuri paima viršų ir santykiai su antrąja puse tampa įpročiu. Aktyvios ir sėkmingos moters veidrodis, kai gyvenimas, kuris kitiems atrodo gana pavydėtinas, išties baigiasi už mokyklos durų (Irisė – jos direktorė), nes namuose tvyro šaltis, susiskaldymas, susvetimėjimas. Romane nagrinėjamas ir gana jautrus motinos ir dukros santykis.
Ši knyga – neabejotinai daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia tinkamos nuotaikos ir kantrybės. Mane kartais erzino Irisės niūrumas ir, atrodo, beprotiškas susitelkimas į save. Vis pagalvodavau, kad taip, tau labai nepasisekė, tapti teroristinio išpuolio auka – siaubinga patirtis, tačiau… Tavo šeimai ne ką lengviau, kodėl tu juos ir toliau skriaudi? Išties, „Skausmas“ man labiausiai tuo ir patiko, kad skaitytoją nejučiomis priverčia rinktis vieną iš dviejų pusių. Manyje taip pat vis grumėsi balsas, smerkiantis pagrindinę heroję, ir sąžinė, kuri primindavo, kad neįsivaizduoju, ką reiškią kęsti tokius fizinius skausmus, kai tavo kūnas „sulopomas“ iš gabalėlių. O kur dar siela, kuri jaučia, kad iš jos buvo atimta tikroji meilė?
Jei nebijote aštraus, gilaus, skausmingo, jautraus bei tamsaus rašymo stiliaus, rekomenduoju ir jums pasiryžti pažinčiai su viena garsiausių Izraelio rašytojų, kuri sulaukė didžiulio pasaulinio pripažinimo. Jos knygas į lietuvių kalbą išvertė ir išleido „Sofoklio“ leidykla.
Malonių akimirkų knygos puslapiuose linkinčios,
Lieknos Bitės
