romojePamenate, pernai jums pasakojau apie aistringai vasarišką, patrakusį, komišką ir tuo pačiu pilną veiksmo Chloe Esposito trilerį „Klasta Sicilijoj“? Tuomet pagrindinė herojė Alvė greitai mane įtraukė į intrigų ir nesusipratimų pilnus santykius su savo dvyne seserimi, privertė vis kikenti iš jos juokelių bei gyvenimo būdo absurdiškumo. Netrukus ir siužetas, kuris man pradžioje panašėjo į vaikystėje mylėto filmo apie dvynes seseris (jas įkūnijo garsiosios Ashley ir Mary-Kate Olsen) veiksmą, peraugo į tikrą trilerį su daug intriguojančių detalių, žmogžudysčių, išdavysčių, melagysčių. Šią vasarą Chloe Esposito skaitytojams vėl neleidžia lengviau atsipūsti, nes „Baltos lankos“ išleido antrąjį jos romaną „Įniršis Romoje“. Prisipažinsiu, aš jau seniai nebuvau sutikusi tokio literatūrinio moteriško personažo kaip Alvė. Ji neįtikėtina. Ir autorės stilius man visiškai neįtikėtinas. Tikrai negaliu pasakyti, kad sutampantis su manuoju (kaip žinia, dievinu trilerius, tačiau man artimesnė subtilesnė, švelnesnė leksika), tačiau įsimenantis tai tikrai.

Taigi, Alvė ir toliau siekia būti turtinga, įtakinga ir trokštama, o tam panaudoja visas įmanomas priemones. Ji nesibodėja žudyti, keikiasi kaip senas kaubojus iš vesternų, nuolat geria ir ieško vienkartinių nuotykių. Tiesa, šį kartą ji tai daro jau Romoje,  jos taikiniu tampa buvęs meilužis Nino, savo charakteristika nenusileidžiantis Alvei. Skaitydama, ne kartą susimąsčiau, kad tokio tipo trileris galėtų sužadinti meilę knygoms ne vienam, mano pažįstamam, vyrui, kuris neskaito. Čia toks tikrai kietas trileris su daug veiksmo,(anti)heroje, kurios juodasis humoras ne kartą priverčia nusišypsoti, ir mafijos tematika.

Tikrai yra daug knygų, kurios man patiko labiau arba daug labiau nei „Įniršis Romoje“, tačiau, kita vertus, tokie trileriai reikalingi, kad smegenys pailsėtų, paatostogautų ir gerai praleistų laiką. Nesu jautruolė, tačiau riebų minusą šiam kūriniui dedu už nešvankybių ir keiksmų perteklių. Tačiau puikiai suvokiu, kad tai yra visiškai asmeninis mano požiūris. Kaip ir minėjau, įtariu, kad vyriškai auditorijai daugelis juokelių ir bendras knygos siužetas labiau tinka. Man tai buvo puikus kelių vakarų skaitinys, mėgaujantis svirplių dainomis ant ežero kranto. Tikiu, kad knyga gali patikti ir jums.

P.S. Vis pagalvoju, kad nors Alvė tikra keikūnė ir storžievė, tačiau ji tuo pačiu simbolizuoja tvirtų, savimi pasitikinčių, kovojančių, aistringai ginančių savo teises moterų kartą. O tai nėra blogai. Knygose smagu aptikti skirtingus moterų paveikslus. O būtent tokio jau seniai nebuvau radusi.

Linkime atrasti knygų, kurios prajuokina ir leidžia nuo visko pabėgti,

Lieknos Bitės