Colleen Hoover romaną „Ką praleidau, kol miegojai“ (išleido „Baltos lankos“) norėjau žymėtis, perpasakoti ir cituoti artimiesiems, pasilikti mintyse ir širdyje. Man tokios knygos sukelia daug šiltų emocijų ir apmąstymų, nes už savo paprasto „fasado“ slepia itin jautrią, prasmingą bei prisiminimų vertą istoriją. Kartu istorija ir labai realistiška, aplink dažnai girdžiu, kaip net karščiausia meilė užgęsta dėl to, kad šeimoms nepavyksta susilaukti vaikų.
Šios knygos autorę, galbūt, jau žinote. Lietuvių kalba yra išleistas ir kitas jos romanas – „Mes dedame tašką“. Jo, tiesa, neskaičiau, tačiau po nepaprastai smagios patirties su „Ką praleidau, kol miegojai“, užsisakiau ir šią. Man labai patinka ir tinka tokie romanai – be kvailo seilėjimosi, o su gilia, skaudžia, „nepatogia“, bet realia istorija. Nevaisingumas – dažnas šių laikų išbandymas poroms, tačiau tai vis dar nemaloni tema. Na taip, vis daugiau visuomenėje žinomų žmonių išdrįsta papasakoti, kaip kovojo už tai, kad jų šeima padidėtų, kiek iškentė, kokius sunkius kelius nuėjo, tačiau dažniausiai tai daro tik tada, kai tikslas pasiektas, ir vaiką, galų gale, sūpuoja savo rankose.
Man tokio tipo romanai yra lyg psichoanalizės seansai. Labai įsijaučiu į veikėjų gyvenimus, kartu bandau priimti sprendimus, patarti, paguosti. Nesu iš tų, kurios braukia ašarą ir taip empatiškai priima istorija, kad lyg kempinė sugeria visą veikėjų skausmą, tačiau man giliai širdyje įstringa pati romano mintis, pamoka, kurią aš gaunu. Perskaičius „Ką praleidau, kol miegojai“ aš labai daug galvojau, kad poroje mes dažnai daug nutylime, nes lyg saugome antros pusės jausmus, nenorime jo įžeisti, įskaudinti, tačiau viskas veda link tiksinčios bombos efekto.
Jei mėgstate knygų pristatymus-aprašymus, tuomet trumpai jus informuosiu apie ką šis, mane pernai bene labiausiai emociškai palietęs, romanas. Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną, jie abu aptinka savo antrąsias puses išdavystės akimirką. Bet tai, matyt, tik likimo išbandymas, kuris jiems suteikia nepaprastą dovaną – gyvenimo meilę. Prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima byrėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kaip ir minėjau, viena esminių temų – negalėjimas sulaukti vaiko ir kaip tai veikia poros santykius. Jei skaitėte kitos autorės, Carolina Setterwall, autobiografinį romaną „Tikėkimės geriausio“, tuomet žinosite, ko tikėtis ir iš šios knygos (tiesa, slogios, niūrios nuotaikos čia mažiau nei švedės kūryboje).
Knygos anotacijoje, esančioje ant knygos nugarėlės, pateikiama nuostabi citata, kuria negaliu nepasidalinti (ją skaičiau daug kartų, ją perpasakojau savo vyrui), nes ji man tokia realistiškai jautri, kartu ir virpinanti širdį, ir mokanti, ir atverianti akis. „– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis? Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė. – Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“
Linkiu ir jums visame kame – meilėje, šeimoje, draugystėje, darbe, laisvalaikyje – ieškoti ir atrasti tikrumą bei nuoširdumą. Nebijoti pyktis, kalbėti, išsakyti savo mintis.
Naujus metus su įkvepiančiomis knygomis pradedančios,
Bitės
