bitininkas1Klausydama literatūros apžvalgininkų pokalbių apie pernai metų knygų leidybos tendencijas, ne kartą išgirdau frazes, kad nauja mada – istoriniai romanai apie karo siaubus. Nuo prisiminimų, virtusių bestseleriais, pavyzdžiui, skaitomiausių grožinės literatūros topuose karaliaujančių „Aušvico tatuiruotojo“ ar „Po raudonu dangum“. Greta šios tendencijos, pasak apžvalgininkų, esanti ir dar viena tema, taip pat orientuota į empatijos jausmą tikriems, pasaulyje vykstantiems, nors mūsų tiesiogiai ir neliečiantiems įvykiams – pabėgėlių. Pamenate, neseniai perskaičiau ir su jums dalinausi jautriais įspūdžiais iš romano „Kita ranka“. Jei jį skaitėte, ir likote sužavėti, būtinai žvilgtelėkite, ką papasakosiu apie Christy Lefteri „Bitininkas iš Alepo“ (taip pat išleido „BALTO leidybos namai“).

Romano autorė, pabėgėlių iš Kipro duktė Christy Lefteri užaugo Londone, čia ji dėsto kūrybinį rašymą. „Bitininką iš Alepo“ įkvėpė patirtis savanoriaujant UNICEF remiamame pabėgėlių centre Atėnuose. Apie ką ši jautri istorija? Pirmiausia – apie gyvenimo realybę ir akistatą su pasauliu, kuris yra beprotiškai žiaurus. Manau, kad mums iki galo nesuvokiamai žiaurus. Knygos herojus Nuris yra bitininkas, jo žmona Afra – dailininkė. Jų gyvenimas gražiame Alepo mieste Sirijoje yra paprastas ir šeimyniškas. Tačiau vieną dieną karas atima viską, kas buvo brangiausia, ir jie priversti bėgti. Keliaudami per neteisybės kupiną pasaulį Afra ir Nuris turi susitaikyti su skaudžia netektimi, jie patiria išbandymų, kurie palaužtų net tvirčiausią dvasią. Tačiau didžiausias jų išbandymas net ne fizinis, o emocinis, susijęs su susitaikymu, ramybės atradimu.

Ši istorija labai giliai analizuoja žmogaus, kuris turi palikti tai, kas jam artima, brangu, svarbu, psichologinę būseną. Na, o jei netektumėte visko? Namų? Draugų? Šeimos? Savo šalies? Savo mylimos veiklos? Ar netektumėte ir patys savęs? Ne kartą sau uždaviau šį klausimą, versdama romano puslapius. Man labai įstrigo Afros negalėjimas atsisveikinti su tuo, kas tiesiogine tą žodžio prasme virsta griuvėsiais. Mane žavėjo Nuris, kuris kantriai ir ištikimai bandė parodyti jai, kad namai ten, kur jie abu kartu. Stebino ir juokino šio knygos herojaus humoro jausmas. Na tokiose situacijose, kur širdis iš jaudulio stoja, jis pasako kažką tokio, kad staiga imi prunkšti iš juoko.

Mane labai sužavėjo ir dar du šio romano bruožai. Pradėsiu nuo viršelio meninio sprendimo. Kiek spėjau pasižvalgyti, jį labai nuoširdžiai išgyrė ir kiti tinklaraštininkai. Spalvos, temos atskleidimas per iliustraciją – man viskas patiko. Antra – autorės rašymo maniera ir skyrių apjungimo meninė forma. Kiekvieno skyriaus pabaigą jungia kito skyriaus pavadinimas ir pradžia. Prisipažinsiu, aš kartais pasiilgstu šiuolaikinių rašytojų kūryboje tokių literatūrinių potemių, meninių literatūrinių priemonių, kurios didina skaitytojo pagaulumą, priverčia nusišypsoti ir paglvoti apie autorių daugau nei įprastai.

Dar viena puikia skaitymo patirtimi besidalinančios,

Bitės