knyga32019 metais mano rankose atsidūrė dar vienas nuostabus romanas, apie kurį norisi pasakoti ir skleisti žinią kitiems. Chris Cleave „Kita ranka“  (man labiau patinka JAV naudotas pavadinimas „Little Bee“) mano širdį sujaudino, pavergė, sužavėjo ir ilgam pasiliko.

Šio kūrinio vertėja susidūrė tikrai su nelengva užduotimi – išlaikyti teksto autentiškumą ir perteikti netaisyklingą anglų kalbą, kurią vartoja romane vaizduojamos pabėgėlės iš Nigerijos ir kitų tolimų kraštų. Man labai patiko šis rašytojos spendimas, nes parodo, kokia išties sudėtinga, žiauri yra pabėgėlių situacija. Koks svetimas ir tolimas esi toli nuo savo tėvynės, bet į ją grįžti – dar baisesnis likimas.

Tai itin jautri istorija apie dviejų pasaulių susidūrimą: pabėgėlės nigerietės paauglės Mažosios Bitės ir britės redaktorės Saros. Kažkada jos susipažino Nigerijos paplūdimyje, tačiau tai nebuvo paskutinis jų susitikimas. Sara – tik ką netekusi vyro, ji pati nuolat plėšoma ne tik šeimyninės dramos, tačiau ir moralinio nuosmukio darbe. Apie ką rašyti: tai, kas svarbu, išties reikšminga, ar apie tai, ką visi skaito? Romane labai įtaigiai pavaizduotas tikrasis visuomenės paveikslas, dviveidiškumas, savanaudiškumas. Mažosios Bitės akimis atsiskleidžia labai dideli visuomenės skauduliai, ydos, kita vertus – pasakojimas, man regis, turi labai daug optimizmo, tikėjimo, nuoširdaus naivumo.

Knyga nėra lengva, nes tai pasakojimas, kuris iššaukia įvairiausius jausmus. Man buvo pikta. Labai niršau ant sistemos, žmonių, kurie neretai labiau primena žvėris. Man buvo baisu, nes Chris Cleave labai įtaigiai primena, kad ne visi pasaulyje gyvena taip ramiai ir patogiai kaip mes. Man buvo gera suvokiant, kad esama nuoširdaus gėrio. Jausmų buvo pačių įvairiausių, o tai gerai, nes tik skaitiniai, iššaukiantys mūsų reakcijas, yra tikrai verti dėmesio ir laiko.

Ypač šiuo metu populiarus „storytelling“ judėjimas sako, kad kiekvienai gerai istorijai reikalingos bent kelios sukrečiančios, jausmingos metaforos. Nors Chris Cleave knygą parašė daugiau nei prieš dešimt metų, tačiau jis jau tada suprato, kad metaforos skaitytoją gali labai stipriai supurtyti. Man patiko jau knygos pradžioje Mažosios Bitės savęs ir savo likimo moterų palyginimas su vieno svaro moneta: „Dažną dieną man norisi verčiau būti Britanijos vieno svaro moneta, o ne mergaite iš Afrikos. Visiknyga2 apsidžiaugtų, vos mane išvydę. Galbūt savaitgalį pasisvečiuočiau pas jus, o paskui, nes tokia jau esu permainingo būdo, persikraustyčiau pas vyruką iš kampinės parduotuvės, bet jūs vis tiek nenusimintumėt, nes dorotumėt bandelę su cinamonu arba gurkšnotumėt šaltą kokakolą iš skardinės, o manęs nė neprisimintumėt. Būtume laimingi kaip du meilužiai, susipažinę per atostogas, o paskui užmiršę vienas kito vardą“. Tokių metaforų, anaforų, simbolių čia tikrai daug, o tai, mano nuomone, kūriniui suteikia didesnę literatūrinę vertę.

Apsidžiaugiu perskaičiusi, kad šią istoriją greitai išvysime ir kino ekranuose. Romano ekranizavimo teises įsigijo „Amazon Studios, filmą prodiusuoti ir jame vaidinti sutiko Julia Roberts (Saros personažą).

Jei ieškote knygos, kuri suteiktų ne tik vienkartinį malonumą, o paliktų širdyje bei mintyse kažką daugiau, imkite ir skaitykite „Kitą ranką“.

Maloniausiais knygų atradimais besidalinančios,

Bitės