Labai nustebau, kad švedų rašytojos Carolina Setterwall autobiografinis romanas „Tikėkimės geriausio“ (išleido „Baltos lankos“) kai kam pasirodė per daug niūrus, „klampus“, be krištolo optimizmo. Aš šį romaną perskaičiau labai maloniai ir greitai, jis man sukėlė begalę minčių ir apmąstymų, kurie, tikiu, veda link džiaugsmingesnio savo kasdienybės įvertinimo. Situacijai apibūdinti labai tinka mano dukros pavyzdys, kurį ji parsinešė iš darželio: stovi dvi stiklinės su vienodu kiekiu vandens, vienas žmogus pradeda burbėti, kad tai pustuštė stiklinė, liks ištroškęs, kitas džiūgauja – vau, stiklinė pusiau pilna, kaip puikiai atsigersiu. Manau, kad knygoje nuolat atsikartoja šio optimizmo-pesimizmo balanso situacija. Kaip ir skaitytojo požiūris į šį pasakojimą.
Nebandysiu pagražinti, skandinaviška rašymo stilistika, istorijos esmė ir pasakotojos balsas tikrai niūrūs. Vos po pirmųjų skyrių pajutau kaip gerklėje atsirado gumulas. Pažvelgiau į greta miegantį vyrą ir iškart susimąsčiau – kaip gera, kad tu čia, šalia manęs, kaip ramu ir jauku girdėti tavo kvėpavimą. Pažadu – nuo šiol mažiau burbėsiu, daugiau šypsosiuosi, mažiau norėsiu, o daugiau džiaugsiuosi tuo, ką turime.
Istorija pasakojama iš kelių laiko perspektyvų. Gegužę, Karolinai krūtimi maitinant kūdikį, ji gauna savo vyro Akselio žinutę. Joje jis tarytum iš giedro dangaus surašęs slaptažodžius ir kitus svarbius dalykus – jeigu mirtų. Laišką jis užbaigia paprastai: „Tikėkimės geriausio!“ Karolina sunerimsta, paskui susierzina: tik jis geba elgtis taip beatodairiškai ir be sentimentų, beveik maniakiškai realistiškai. Spalį Akselis miršta. Rašytoja žingsnis po žingsnio skaitytojui pateikia visą Karolinos ir Akselio meilės istoriją. Nuo susipažinimo iki paskutinių akimirkų drauge. Tai praeities pasakotojos balsas. Lygiagrečiai vyksta ir dabarties situacija: Karolina išgyvena netekties skausmą, ruošiasi laidotuvėms, kuria naują gyvenimą be jo. Pabrėžiu – „Tikėkimės geriausio“ yra iš tiesų išgyventa meilės ir netekties istorija paremtas autobiografinis romanas. Ir tai labai stipriai jaučiasi – kiekviena skausmo, nevilties, abejonių akimirka labai tikra, nesuvaidinta ir nepagražinta.
Aš nuoširdžiai rekomenduoju nebijoti šios knygos ir nesikratyti skausmingos istorijos. Gyvenimas nėra „only good vibes“, tobulos istorijos – nuobodžios istorijos. Mane šis romanas nuo pirmųjų puslapių tuo ir sužavėjo – savo tikrumu. Tai istorija apie gyvenimą, kuris būna visoks. Vieną akimirką tu gali džiūgauti, kad tai tavo „aukso amžius“ – nuostabiausia vasara, jaukiausia popietė, džiaugsmingiausios minutės. Kitą – viskas verčiasi aukštyn kojomis ir tu jautiesi viską tarsi praradęs. Manau, kad visos knygos esmė ir pagrindinės herojės pamoka apie tai. Vertinkime, ką turime šiandien, atsipalaiduokime šios akimirkos akivaizdoje, o ne nuolat kurpkime planus ir svajokite apie „šviesesnį“ rytojų („Štai aš dar kartą kai ką priėmiau kaip savaime suprantama, ir tai iš manęs buvo atimta. Jaučiuosi kvaila, kad tai palaikiau savaime suprantamu dalyku. Turėjau būti 
išmintingesnė“, 233 psl.).
Likau sujaudinta ir gimdymo patirties aprašymo: nesaldus, realistiškas, atviras ir nepagražintas. Apie tikrą motinystę. Apie jos idealizavimą, realybės atėjimą kartu su vaiko gimimu. Apie iššūkius, kurie daugeliui šeimų tikrai nebūna lengvi. Kitaip tariant, šiame romane atsispindi visiška priešingybė holivudiniams vaizdeliams.
Jei ieškote knygos, kuri spinduliuotų savo tikrumu, realaus gyvenimo atspindėjimo, o ne „saldaus“ pasakojimo, drąsiai ją imkite ir skaitykite. O versdami puslapius nepamirškite, kad labai svarbu, kokiu „kampu“ ir patys pažiūrėsite į tai, kas rašoma (čia primenu dviejų stiklinių pavyzdį). Tiesa, ašarų nubraukiau, ir ne vieną.
Linkiu atrasti knygas, kurios virpina jausmus,
Bitė Gabrielė
