Man, turinčiai vaikų, detektyvai ir trileriai, kurių epicentre vaikai, visada itin kraupūs. Tiesa, nepriimu to asmeniškai ir mėgstu tokius skaitinius, nes puikiai suvokiu, kad tai – grožinė literatūra, o ne straipsnis kriminalų skiltyje. Būtent apie tokį trilerį jums ir papasakosiu. Cara Hunter „Arti tiesos“ (išleido „BALTO“) yra itin įtemptas pasakojimas su daug paslapčių, veikėjų charakteristikų narpliojimo ir detektyviniu „prieskoniu“, kuris suteikia tik dar daugiau intrigos.
Vos aštuonerių Deizė Meison dingsta iš savo namų per kepsnių vakarėlį, koks labai būdingas amerikiečiams. Niekas nepastebėjo, niekas jos nematė, o liudijimai, kuriuos pradeda rinkti tyrėjas, apstulbina tuo, kad netgi tėvai nėra tikri, kada matė dukrą paskutinį kartą. O tada prasideda voratinklis, kuris tik įtraukia, painioja, suka, klaidina, o artėjant prie jo centro suvoki, kad istorijos baigties visiškai nesitikėjai.
Tikrai puikus trileris, kurį drąsiai galiu rekomenduoti įtemptų psichologinių (ypač – trilerių apie šeimas) gerbėjams. Vien ko verta veikėjų charakteristika, kuri puslapis po puslapio mane vis labiau stebino. Motina – visiška savanaudė, neradusi vietos gyvenime ir nuolat kelianti abejonių, ar išvis jautė savo dukrai bent menkiausią meilę. Tėtis – jau tyrimo pradžioje šokiruojantis dėl jam pateiktų įtarimų. Brolis – aiškiai kažką slepiantis ir neįprastai uždaras. Kitaip tariant, šioje šeimoje nėra nieko normalaus. Na, Deizė, teisybę pasakius, atrodo pats normaliausias žmogus, tačiau… Kažkam užkliuvo ir mergaitė.
Stiprų smūgį patiriame dar trilerio pradžioje, po intriguojančios frazės: „Vaiko <dingimo> atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimosios aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to.“ Tokie pasakojimai, turintys daug realaus atspalvio, mane visada nepaprastai intriguoja ir įtraukia. Man jie lyg desertai, kuriais labai malonu mėgautis po sunkios darbo dienos.
Skaitydama „Arti tiesos“, vis mintimis susimąstydavau, kad Cara Hunter nepaprastai taikliai panaudoja socialinių tinklų kontekstą. Juk gyvename tokiais laikais, kai visi viską žino, gali išreikšti savo nuomonę, kritikuoti, smerkti, palaikyti, skleisti dezinformacija, nes… turi socialinius tinklus. Šiame trileryje į tendenciją, kai visuomenė betarpiškai gali dalyvauti net kriminaliniuose įvykiuose, pažvelgiama labai aštriai ir taikliai.
Jei skaitėte bent vieną iš Diane Chamberlain trilerių apie dingusius, prarastus vaikus, manau, kad ne mažiau „įklimpsite“ ir į šios knygos pasakojimo peripetijas.
Linkime malonaus skaitymo,
Bitės
