knygaLeidyklą „Balto“ atradau maždaug prieš metus, ir šiandien savo perskaitytų knygų lentynoje turiu virš dešimt jų knygų. Manau, kad tai vienas stipriausių leidėjų, esančių šiuo metu rinkoje, mat jų pasirinkti kūriniai – sulaukę didelio pasisekimo pasaulyje, įtaigūs, jaudinantys, puikiai pritaikyti šiuolaikiniam skaitytojui. O kur dar knygų viršeliai. Mano pernai metų favoritė vienareikšmiškai tapo šios leidyklos drama „Anyta“ (autorė Sally Hepworth). Tačiau nauji metai – nauji skaitiniai, apie kuriuos jums nekantrauju papasakoti.

Šį kartą grįžtu su didele doze meilės, sielvarto, vidinių demonų, moteriškos kovos ir motinystės aktualijų. Visai neseniai perskaičiau Barbara Davis romaną „Kai ateis niekada“. Daug kartų minėjau – dramos nėra mano „arkliukas“, tačiau kartais man jos kaip reabilitacija nuo nuovargio ir kasdienybės iššūkių. Būtent taip nutiko ir šį kartą. Pasakojimas kažkuo artimas ir mano mėgstamų autorių – Diane Chamberlain, Jodi Picoult ar Colleen Hoover – kūrybai, todėl šią skaitymo patirtį įvertinu kuo puikiausiai.

Istorija prasideda labai intriguojančiai ir su trileriui bknyga1ūdinga paslaptimi. Kristė-Lina vieną dieną gauna pranešimą, kad jos vyras – garsus trilerių autorius Stivenas Ladlou – pateko į autokatastrofą ir žuvo. Tačiau tai ne viskas. Iš ledinio vandens gelbėtojai ištraukia ne tik vyro kūną. Į viešumą iškilus informacijai apie kartu nuskendusią mėlynakę blondinę, žiniasklaida apgula Kristės-Linos namus ir ji sprunka. Tiesa, bėga ji jau ne pirmą kartą savo gyvenime. Daugiau nepasakosiu, tačiau, kaip dabar itin populiaru, romanas pasakojamas dviem laikais: iš Kristės-Linos vaikystės  ir dabartinio jos gyvenimo perspektyvų.Pasakojimo atomazga gana lengvai nuspėjama, tačiau man tai nesugadino skaitymo malonumo. Mano nuomone, autorės tikslas nėra skaitytoją vedžioti už nosies. Siužetas ir ėjimas link pabaigos čia reikalingas tik tam, kad būtų atskleistos, išjaustos emocinės gijos, tokios kaip moters sprendimas neturėti vaikų. Taip pat romane daug parodoma, kokios yra alkoholikų šeimos ir kaip traumuojami, kenčia, už save kovoja jose augantys vaikai. Temos skaudžios, tačiau reikalingos, tikros ir aktualios.

Knygą perskaičiau vos keliais ilgesniais prisėdimais, o tai ženklas, kad pasakojimas – įtraukiantis ir nepaleidžiantis.

Linkime kuo daugiau skaityti,

Bitės