knygaPradėsiu nuo to, kad dėl Alice Feeney neturėjau jokių lūkesčių. Žinau, kad visi labai išgyrė jos psichologinį trilerį „Kartais aš meluoju“, bet man  „Žinau, kas tu esi“ buvo pirmoji pažintis su šia autore. Likau sužavėta. Man, psichologinių trilerių gerbėjai, tai autorė, kuri meistriškai sugeba sukurti įtampą, spėliojimus ir, kaip aš vadinu, labirintinį ėjimą link tiesios. Tikiu, kad ši knyga gali visai nepatikti romantiškoms, jautrioms skaitytojoms, tačiau jos, tikėtina, į psichologinių trilerių pusę net nežiūri.

Garsios aktorės Eimės Sinkler gyvenimas knygoje pasakojamas dviem laikais: dabarties, kai jos vyras staiga dingsta, o pagrindinė įtariamoji – ji; praeities – jos vaikystė. Antrasis laikas reikalingas, kad suvoktume, kodėl pagrindinė herojė yra tokia, kokia yra. Skaitytojas visą kelionę per knygą yra klaidinamas, painiojamas ir, kai jau atrodo, kad artėji link Eimės asmenybės išnarpliojimo, pasirodo, kad atsimuši į dar vieną trilerio labirinto sieną. Jeigu jums pavyks nuspėti, kas, kaip ir kodėl, būsiu labai nustebinta, nes man iki to buvo toli.

Eimės baimė, kad praeitis ją „pasivijo“, rodo, kad ji turi, ką slėpti. O štai ir santykiai su vyru Benu, pasirodo, toli gražu nebuvo tobuli, kokius ji vaizdavo. Dažnai jausdavau, kad pagrindinė herojė nebejaučia ribos tarp darbo kino aikštelėje ir savo tikro gyvenimo, nes kai viską meluoji, greitai pradedi painiotis… Ir visgi praeities linija – labai stipri ir puikiai atskleidžianti jos charakterį. Kodėl esame tokie, kokie esame?

Jei tikitės daug veiksmo, jo čia nebus, nes čia toks labiau minčių, elgesio, santykių narpliojimas. Veiksmo reikia ieškoti tokiuose trileriuose kaip „Be išeities“, o čia lėtas, kartais kankinantis, kartais neleidžiantis užmigti iki išnaktų, bet tikrai labai įtaigus, pasakojimas. Aš šį trilerį palyginčiau su man labai patikusiais kitais, kaip aš vadinu „šeimos santykių kriminalais“: „Diena, kai įvyko nelaimė“, „Anapus uždarų durų“, „Nekaltoji žmona“ ar „Moteris lange“. Pastebėjau, kad man tokie patys artimiausi: nėra sudėtingi, klampūs, tačiau labai įdomūs, leidžiantys skaitymo metu mintis nuo kasdienybės nukreipti  link istorijos.

Šiurpas kūnu man tikrai vaikščiojo, o pabaiga verta „vyšnios ant torto“ epiteto. Man svarbu, kad trilerio paskutiniai skyriai nebūtų tokie, kad viskas visiems aišku, belieka raštu įtvirtinti, ką skaitytojas ir taip galėjo suprasti anksčiau laiko. Čia buvo visiškai vau. Užverčiau paskutinius lapus, ir dar kelias minutes sėdėjau be žado.

Jau žinau, kad ši knyga, kaip ir dalis kitų mano turimų psichologinių trilerių, keliaus iš rankų į rankas. Didžiausia jų gerbėja – mano mama. Ji, perskaičius, knygas skolina savo bendradarbėms, draugėms, o man visada būna labai smagu sulaukti grįžtamojo ryšio, sužinoti jų nuomones ir pan. Pasirodo, moterys mėgsta tokius trilerius apie juodžiausias šeimos paslaptis. Įtariu, kad tokio tipo psichologinės istorijos gali puikiai varžytis dėl populiarumo su meilės romanais.

Linkiu ir jums atrasti savo mėgstamiausią knygų tipažą,

Bitė Gabrielė