Kai prieš maždaug metus kartu su dar tik vos vyresne nei vienerių dukra lankėme „7 intelektų“ programą, iš ten pasisėmėme daug idėjų, ką su visai mažu vaiku nuveikti, kaip jį lavinti, kaip atrasti žaidimus, kurie būtų ir „mankšta“ smegenims. Vėliau, augant dukrai (o ypač, kai suėjo dveji), tų veiklų poreikis vis augo ir augo. Gerai, kad visagalis internetas ir jame esantys įvairūs užsienio tinklaraščiai gali pasiūlyti lavinamųjų veiklų kiekvieno skoniui, įsitikinimams ir galimybėms. Taip atradau montesori (Marijos Montessori) idėjas (pagrindinis principas, kad vaikas informaciją įgyja giliai, per jusles, žaidimus, todėl ji užsilieka ilgalaikėje atmintyje, o ne tiesiog „iškalama“, kas būdinga tradiciniam mokymui).

Vienas tų dalykų, ko pagal montesori metodikas yra siūloma mokyti vaiką – tai ankstyvas susipažinimas su pasauliu. Šiais laikas prie to, aišku, labai prisideda kelionės, kai mažyliai turi galimybę pamatyti tą kitų kraštų „kitoniškumą“, ragauti naujus patiekalus, stebėti kaip per kelias valandas skrydžiu lėktuvu tu gali „iš žiemos patekti į vasarą“ ir t.t. Tačiau ne mažiau naudinga, įdomu ir prasminga apie pasaulį ir jo įvairovę kalbėti namuose, tiesiog per žaidimus. Būtent apie tokį, mūsų namų, pasaulio pažinimo kampelį noriu papasakoti ir jums.

Vaikams patinka tai, kas ryšku, spalvota, todėl pirmiausia pasirūpinau pasaulio žemėlapiu, kuriame ryškiai matytųsi ne tik žemynai, tačiau ir jų skirtumai. Pirmasis skirtumas, aišku, – jų forma. Antrasis – gyvūnai, kurie juose gyvena. Mūsų žemėlapyje jie ryškūs ir traukiantys dėmesį, tad iškarto patiko mano dvimetei. Antras atributas, būtinas tokiam kampeliui – gaublys. Juk pasaulis yra apvalus, o tai vaikas gali sužinoti iškart. Kam tokią svarbią informaciją nuo jos slėpti ir laukti geografijos pamokų mokykloje? Mes sukiojame jį ir ieškome žemynų, kuriuos matome žemėlapyje.

Trečioji grupė, kuri šiam kampeliui suteikia labai daug žaismingumo ir padeda pajungti dar vieną juslę (lytėjimą) – tai įvairios plastmasinės gyvūnų figūrėlės. Žemėlapį pasidėjus ant žemės, labai smagu jas dėlioti ir ieškoti, kur gyvena liūtas, kengūra, o kur pingvinai. Manau, kad toks konkretus figūrėlių suskirstymas, sudėliojimas, kai gyvūnai išties „atsistoja“ ant savo žemyno, padeda daug greičiau įsiminti informaciją. O kiek smagumo!Kaip ir daugelis kitų namų kampelių, šis tiesiog neįsivaizduojamas be knygų. Net dvi tokias, kurios idealiai tinka pažinčiai su pasauliu ir mums ypatingiausia vieta jame – Lietuva – radome savo pamėgtoje leidykloje www.niekorimto.lt.Pradėsiu nuo „Pasaulio gyvūnų atlaso vaikams“, kuris puikiai gali atstoti ir žemėlapį, jei tokio neturite. Stebiuosi, kad tik dabar pastebėjau šią „Nieko Rimto“ išleistą enciklopediją. Ji puikiai tinka vaikų namų bibliotekėlei ir, manau, bus naudinga tiek dvimečiui, tiek dešimtmečiui vaikui. Šis leidinys nuo kitų išsiskiria informacijos gausa ir pateikimu, kuris patiks vaikams – iliustracijos ryškios, spalvingos. Atlasą sudaro išsamūs žemėlapiai, kuriuos ne tik parodyta, kur gyvena kokie gyvūnai, tačiau ir aptarti kiti geografiniai požymiai, svarbūs tai vietovei. Pavyzdžiui, mažyliui daug lengviau bus išaiškinti, kuo skiriasi vienos klimato zonos nuo kitų ir pan.img_20180320_132627

Mano dvimetė buvo sužavėta ir vokeliu, kuriame slepiasi smagios lipdukų užduotėlės. O kuriam vaikui nepatinka lipdukai? Jų išties daug ir juos reikia suklijuoti į skirtingas knygos, atradimų knygelės ir atvirlaiškių vietas. Manau, kad toks leidinys sužavės ir paskatins su vaikais kalbėtis apie pasaulio unikalumą net tuos tėvelius, kurie geografijos ir gamtos pamokas prisimena be jokio entuziazmo. Pažinti, atrasti, kaupti žinias ir interaktyviai keliauti gali būti tikrai labai smagu, o vaiko lavinimui, neabejotinai, tai turi tikrai daug naudos.Kita knyga, idealiai tikusi mūsų pasaulio pažinimo kampeliui, tai visiška naujiena „Nieko rimto“ leidyklos lentynose – Mariau Čepulio parašyta ir Edgaro Strauko iliustruota knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“. Pirmiausia, mane ji sudomino dėl iliustracijų. Visada prioritetą teikiu gyvūnų, augalų, paukščių, vabzdžių ir t.t. nuotraukoms, o ne neaiškioms, pieštoms iliustracijoms. Joje atskleistas tikrasis Lietuvos gyvūnų grožis, jų unikalumas. Taip pat šaunu, kad aprašomi ir vaizduojami ne tik patys populiariausi, apie kuriuos vaikas ir taip greit sužino, bet ir retesni, pavyzdžiui: nykštukas (mano dukrytė jį iškart atpažino, nes jau kuris laikas jai rodau paukščių korteles ir mokau pavadinimų, ji jau lengvai atpažįsta apie 25 skirtingus paukščius), grąžiagalvė (net ir mes, tėveliai, nežinojome, kad esama tokio genio, kuris neturi nei raudonos kepurės, nei moka taip garsiai kalenti į medį), skruzdžių liūtas ir t.t.Ši knyga išsiskiria ir teksto stiliumi. Kitaip tariant, tai visai kitoks leidinys nei, pavyzdžiui, S. Paltanavičiaus knygos apie gamtą (kurios, beje, man taip pat labai patinka). Čia gyvūnai kalba „patys už save“. Tekstas juokingas, su intarpais iš pasakų ar iš senų senovės atėjusių mitų apie gyvūnus, tačiau pateikiama ir svarbiausia informacija apie kiekvieną gyvūną, jo išskirtinumas, įpročiai ir unikalumas. Tiesa, kelios vietos man pasirodė kiek „stiprokos“, pavyzdžiui, vilko pasakojime apie save, tačiau gamta tokia jau yra – ir su gražiąja, ir su šiurpiąja savo puse.img_20180320_132734Nors mano dukrai kiek daugiau nei dveji, tačiau džiaugiamės, kad mūsų kartu susikurtas pasaulio pažinimo kampelis toks spalvingas ir traukiantis vis prie jo prieiti, paieškoti vieno ar kito gyvūno, pasiaiškinti, kuo kiti kraštai skiriasi nuo mūsų mylimos Lietuvos. Beje, jis nėra baigtinis. Planuojame žemėlapyje pažymėti ir pakabinti septynių pasaulio stebuklų nuotraukas. Taip pat, greta pasaulio žemėlapio, norime pakabinti ir Lietuvos žemėlapį, kuriame galėtume atrasti mūsų miestus ir jų išskirtinumus (tam puikiai pasitarnaus kita „Nieko Rimto leidyklos knygelė „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“).

Pasaulio pažinimo džiaugsmą kartu su vaikais atrasti linkinčios,

Lieknos Bitės