Mano dukros, kurioms vos treji su puse ir pusantrų metų, turi labai daug knygų. Apie tiek spalvotų istorijų aš vaikystėje galėjau tik pasvajoti. Kalbant apie žaislus ir jų kiekius, aš manau, kad vaikai yra labai paprasti ir jiems būtina erdvė, tad apkrovę visus namų kampus spalvota plastmase ir pavertę ją pliušinių gyvūnų karalyste, mes gausime priešingą efektą – vaikas pasimes, jausis užgožtas ir išvis nustos žaisti. Visai kitaip su knygomis. Jų kiekybė – tai galimybė užaugti šviesiai, įvairiapusei, smalsiai asmenybei. Bandydama išvengti chaoso, laikausi vienos taisyklės. Vaikų skaitiniai turi būti suskirstyti į: 1) aktyvios dienos veiklos, mokslų, pažinimo; 2) prieš miegą, nusiraminimui, atsipalaidavimui, šeimos ryšių stiprinimui.
Būtent apie pastarajai kategorijai skirtą knygelę papasakosiu daugiau. Britų rašytoją ir iliustratorę Debi Gliori žinau jau iš seniau, jos kultinė knygelė „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ mūsų namuose karaliauja nuo pirmųjų mano vyresnėlės metų (apie ją esu jau rašiusi, spauskite ČIA). Man asmeniškai ši rašytoja asocijuojasi su frazėmis „virpina sielą“, „paliečia visus šeimos narius“, „prieraišiosios tėvystės simbolis“. Deja, lietuvių kalba išleistos tik kelios jos knygelės, tačiau ši, penkių vaikų mama, mažiesiems skaitytojams yra išleidusi ne vieną dešimtį knygelių ir gavusi daug garbingų apdovanojimų už indelį į vaikų literatūrą. Naujausias jos kūrinys lietuvių kalba, kurį išleido „Baltos lankos“ – „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“, idealiai tinka tiek pokalbiui apie santykius, tiek kaip įžanga į miegą, tiek kaip labai svarbių – sapnų – baimių aptarimui.
Mano trejų su puse dukra jau kuris laikas prieš miegą klausinėja, ar neateis vilkas, ar jai nereikia baimintis būti vienai, prašo būti kuo stipriau apkamšyta, palikti įjungtą švieselę, o neretai mus naktį kviečiasi, nes kažko išsigąsta. Mes jai vis kartojame: „visada būsime šalia, nebijok, ten kur tėveliai, ten tau visada saugu“. Šie pokalbiai, aišku, kažkiek padeda, tačiau labai džiaugiuosi, kad atsirado ir knygelė apie tai. Naujame Debi Gliori pasakojime ir vėl veikia mama lapė ir jos vaikutis-lapiukas. Pats kūrinys nuteikia miegui, nes yra eiliuotas ir lyg verbalinis sūpavimas užliūliuoja. Manau, kad vakarui tokios knygos ypač tinka, nes energingi pasakojimai suaktyvina vaiko nervų sistemą, o ką kalbėti apie įvairias pasakas, kurios dargi gali įvaryti ir baimės (taip, taip, įtariu, kad vilkų baimė būtent iš „Raudonkepuraitės“ ir „Trijų paršelių“).
Šios knygelės pamatinė mintis – „kas benutiktų, visada vaikelį saugo jo mama“. Gyvenimo sunkumų ir negandų situacijai iliustruoti pasirenkamas gamtos stichijų įvaizdis. Manau, kad vaikams lengviau suvokti baimes, negandas per tokius, puikiai pažįstamus ir suprantamus, įvaizdžius kaip lietus, vėjas, griaustinis ir t.t. Mano vyras tik pastebėjo, kad čia trūksta tėčio vaidmens, juk jis lygiai taip pat gali migdyti, nuraminti, apsaugoti savo vaikus. Tiesa, aš manau, kad mama lapė – tai bendras tėvystės archetipas, simbolis nekvestionuojamos, besąlygiškos meilės.
Kaip ir minėjau, mažajai mano „skaitytojai“ dar tik pusantrų metų, todėl knygeles jai parinkti yra dar sunkiau. Aktyviųjų skaitymų metui turime nuostabią „Baltų lankų“ kolekciją apie gyvūnus, pirmuosius žodži
us, daiktus, knygelę su atidaromais langeliais, tačiau miego metui būdavo sunku kažką atrasti, kad mažylė bent kurį laiką koncentruotų dėmesį. Debi Gliori knygelės su lapiukais tam idealiai tinka. Pirma – jos trumpos, todėl tinka kelių minučių skaitymui. Antra – jų iliustracijos labai ryškios, turinčios daug detalių. Trečia – jos ritmingos, tad vaikui smagiau klausytis (vyresnėlė jau visą tekstą ir pati moka mintinai). Ketvirta – į skaitymą galima pajungti ir neverbalinę kalbą (pūtimas, apkabinimas, pabučiavimas, apklostymas ir t.t.), kas labai patinka tiek mažiems, tiek dideliems vaikams.
Geriausiais vaikiškų knygelių atradimais besidalinančios,
Lieknos Bitės
