Marių Marcinkevičių labai drąsiai galėčiau nominuoti vienu įtaigiausiu, įsimintiniausiu ir originaliausiu šių dienų lietuviškų knygelių vaikams rašytoju. Tiesa, šį autorių ir jo kūrybą atradau visai neseniai, kai dovanų gavome tris jo kūrinius: „Princesė“, „Sivužas“ ir „Draugystė ant straublio galo“. Savo trejų su puse metų dukrai visas tris knygeles įmečiau į kelioninį lagaminą, nes žinojau, kad jų prireiks ne tik prieš miegą (turime nelaužomą tradiciją jai perskaityti dvi knygeles kas vakarą), tačiau ir skrydžio bei kelionių automobiliu metu. Sakote, rizikinga imti dar „nepatikrintus“ kūrinius? Aha, neklystate, tačiau mums pasisekė, visos trys istorijos mano vaikui labai patiko.
Pasakojimą apie šias knygeles pradėsiu nuo naujausio M. Marcinkevičiaus kūrinio – „Princesės“. Iškart pasakau – šio rašytojo istorijos nepaprastos, nes visose slepiasi literatūrinis žaidimas su skaitytojų. Vienose jų – tai užslėptos prasmės, kitose – dargi ir sintaksiniai ar morfologiniai pagudravimai. O tai labai „užkabina“, ir ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
„Tikra knyga“ leidyklos išleistoje knygelėje „Princesė“ karaliauja žodžiai, kurių su kiekvienu puslapiu vis daugiau „nubyra“ ir ta pati, gana banali istorija apie princesę, užrakintą bokšte, ir ją išgelbėjusį princą, įgauna kitas formas, reikšmes, verčia nusišypsoti ar net garsiai kikenti. Man labai patiko, kad ši knyga yra puiki priemonė, griaunanti iš kartos į kartą atėjusias klišes. Tai ir tam tikra tradicinių pasakų satyra. Kodėl gi princesė visada turi būti ta gležna, bejėgė, tesugebanti skėsčioti rankomis kažkur bokšte ir laukti kitų pagalbos? Juk šiuolaikinės moterys yra drąsios, stiprios ir savarankiškos. Kodėl vyrai visada turi būti kovotojai, bebaimiai? Ir kas nusprendė, kad drakonui savaime priskiriama blogiečio „etiketė“? Šiame pasakojime, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg „bardakėlis“, visi gyvena taip kaip jiems patinka. Princesė čia gali pagrobti riterį, o šukos tuoktis su drakonais. Juk viskas priklauso nuo supergalios, kurią kiekvienas mūsų turi savyje – fantazijos.
Pirmus kartus, skaitydamos „Princesę“, daug juokėmės, šypsojomės ir grožėjomis. Kitus kartus – ir pačios įsitraukėme į kūrybinį procesą (iliustracijos tam labai padeda). O nuostabiausia – nors pasakojimas tikrai neilgas, tačiau visada paliekantis klaustukų mano trimetei, tad knygos skaitymą visada užbaigiame ilgu pokalbiu bei diskusija, kas ir kodėl.
Linkime ir jums atrasti šį nuostabiai kūrybingą lietuvių rašytoją ir jo knygeles,
Lieknos Bitės
