Maždaug prieš pusmetį atrastos „Naminuko leidyklos“ išleistos į lietuvių kalbą Benji Davies knygelės apie vaiką, vardu Nojus, ir nepaprastai paprastus jo nuotykius, atradimus bei pažintį su pasauliu, sužavėjo ne tik mane, tačiau ir mano trimetę. Manau, kad šių knygelių serijos vaikams sėkmės paslaptis – nuoširdumas.
Nojus – paprastas berniukas, kurio pasaulis šiek tiek neįprastas. Jis gyvena saloje vienas su tėčiu ir šešiomis katėmis. Ir toks nepaprastai paprastas herojus pavergė viso pasaulio mažųjų skaitytojų širdis („Nojus ir banginis“ 2014 m. „Oscar‘s Book Prize“ apdovanojimuose pripažinta geriausia metų knyga vaikams iki penkerių metų). Nojui, kaip ir visų mūsų vaikams, labai reikia draugystės ir artumo. Taip jo gyvenime atsiranda banginukas, netikėtai išmestas jūros į krantą. Kitą kartą, šis mažasis herojus pademonstruoja, kokia drąsi ir ryžtinga gali būti mažo žmogaus širdis. Žvarbią žiemos naktį, tėčiui negrįžus iš žvejybos, Nojus, nepaisydamas pavojų, leidžiasi jo ieškoti. Ši istorija ir mums, suaugusiems, primins kaip svarbu turėti draugų, kurie galėtų padėti. Taip pat pamokys, kad kai turi tikslą ir labai kažko trokšti – jokie iššūkiai tau nebaisūs.
Trečioji knygelė apie Nojų („Nojus pas močiutę“) – ne mažiau jautri ir virpinanti širdį. Man patiko tai, kad joje labai subtiliai ir vaikams suprantama kalba paaiškinama, kad mažyliai per dažnai „nurašo“ senus žmones. Atrodė, kad Nojaus atostogos pas močiutę bus labai nuobodžios ir erzinančios, tačiau… močiutė ne tik anūkui suteikia ne vieną itin svarbią, vertingą gyvenimišką pamoką, tačiau ir parodo, jog ir senoje širdyje slypi daug drąsos, energijos bei nuotykių troškulio. Manau, kad šis pasakojimas ypač tiks vaikams, kurie mano, jog su seneliais nuobodu.
Kalbėdama apie Benji Davies knygelių turinį, kuris mane išties žavi, nenoriu pamiršti ir jo kurtų iliustracijų. Man asmeniškai tai vienos gražiausių vaikiškos literatūros pieštinių interpretacijų. Nojaus serijos knygeles jau vartau ir su vienerių mažyle, skaitau jai pasakojimą. Jos toks amžius, kad dėmesį dažnai būna sunku ilgiau sukoncentruoti, tačiau Nojaus iliustracijos ją veikia magiškai ir visada sudomina. Teisybę pasakius, man ir pačiai jos tokios artimos, švelnios, iki smulkmenų estetiškos.
Beje, mūsų vaikiškų knygų lentynoje yra ir dar viena, man asmeniškai pati jautriausia ir emociškai giliausiai paliečianti, knygelė – „Senelio sala“. Nors šią knygelę dukrai skaitau jau beveik metus, nuoširdžiai prisipažinsiu – kiekvieną kartą braukiu ašaras. Benji Davies tiesiog genialiai vaikams paaiškina, ką reiškia artimo žmogaus išėjimas (mirtis), jis moko – kad tai nebūtinai yra visko pabaiga, tai – nauja pradžia, tik jau nebe su mumis. Gal esu tokia didelė šios knygos fanė ir dėl to, kad ji atsirado mūsų namuose vos keli mėnesiai po mano pačios tėčio, mano dukrų senelio, netekties. Vis pagalvodavau, kad tai nuostabus būdas vaikui paaiškinti, kur mūsų mylėtas žmogus „išėjo“ ir suteikia pozityvo, energijos, gerų minčių, kurių sunkiomis netekties akimirkomis ypač trūksta kiekviename iš mūsų (ir dideliam, ir mažam).
Esu tikra, kad sužavėta šiomis vaikiškomis knygelėmis likau ne tik aš ir mano trimetė (ar dar daugybė žmonių trisdešimtyje valstybių, kuriose jos išleistos). Tikiu, kad jos palies ir jūsų mažųjų skaitytojų širdis, tad drąsiai jas rekomenduoju.
Daugiau nei vien istoriją dovanojančių knygų atrasti linkinčios,
Lieknos Bitės
