Mes, Bitės, galvodamos apie praėjusius mūsų tinklaraščio metus, pasidžiaugėme, kad sukūrėme vietą, kuri suburia intelektualias mamas. Gal skamba labai drąsiai, tačiau išties manome, kad moterys, kurioms rūpi jų vaikų lavinimas, kurios nori, kad jų mažyliai kasdien atrastų, pažintų, ugdytų meilę mokslui, knygoms – yra tikros šaunuolės. Aišku, nepamirštant sąlygos, kad jos turi neapleisti ir savęs. Taip, skaityti vaikams tikras malonumas ir abipusė nauda, tačiau mes už tai, kad reikia nepamiršti ir knygų skirtų mums, suaugusiems. Tačiau šį kartą visai ne apie tai, ką šiuo metu skaitome mes pačios. Šį kartą apie tris nuostabias knygas, kurias neseniai išleido leidykla „Debesų ganyklos“. Visi trys leidiniai labai skirtingi, tačiau kiekvienas savaip žavingas, įtraukiantis ir naudingas vaikui, tad mes labai džiaugiamės, kad atsidūrė mūsų mažylių knygų lentynose.
„Ūkė Pūkė“ – ta ne tik knyga. Tai edukacinė priemonė, kuri, manau, labai naudinga ne tik namų bibliotekoje, tačiau ir darželiuose. Kaip su vaikais kalbėtis apie saugumą viešose vietose? Kaip paaiškinti, ką reiškia pasimesti nuo tėvų ar kitų artimųjų? Kaip tinkamai pateikti instruktažą, ką tokiu atveju mažylis turi daryti, kad neišsigąstų ir nepanikuotų? Knygos herojė pelėdžiukė-žaislas Ūkė Pūkė, kurią Kristupo iš Latvijos šeima paliko atostogų metu Italijoje, drąsiai ir ryžtingai ieško kelio pas savo šeimininką. Ji patiria daug nuotykių, sutinka naujų draugų, išmoksta naujų dalykų, kartais labai išsigąsta, tačiau ją į priekį veją viltis bei tikėjimas, kad ji grįš namo. Šioje knygelėje parodoma, kad kiekvienoje situacijoje reikia ieškoti teigiamos pusės ir tikėti, tikėti, tikėti bei niekada nepasiduoti. Ar pelėdžiukei pavyko grįžti? Paliksiu intrigą, tačiau dar truputėlį papasakosiu, kas man ypač patiko. Knygelėje taip pat pateikiami keturi žingsniai, kuriuos vaikas turėtų įsidėmėti pasimetimo atveju. Manau, kad juos įsiminti pravers visiems vaikams.
Ši knyga – tai ir miniteatras, leidžiantis vaikams ja naudoti kaip žaidimu. Knygos gale yra scena, kurioje galima vaidinti su iš kartono pagamintais veikėjais – pelėdžiuke ir dar trimis knygoje aprašytais vabaliukais. Aš šiuos „teatro personažus“ naudoju ir skaitydama knygą, norėdama smagiau iliustruoti istoriją. Mano dukrai šis smagi interpretacija labai patinka. Beje – knyga nuostabiai apipavidalinta. Taip manau ne tik aš, nes šis kūrinys nominuotas meniškiausios Latvijos knygos apdovanojimui.
Kita knygelė, kuri, mano nuomone, ne tik vaikams, tačiau ir tėvams suteikia kai ką svarbaus – tai „(Ne)suskaičiuotos miego avelės“. Nors pats pasakojimas sukasi apie miego aveles, kurias mes kviečiamės į pagalbą, kai sapnai neaplanko, tačiau istorijos esmė daug gilesnė. Ji apie norus. Apie dideles svajones. Apie tai, kad kai kažko labai nori, turi ieškoti būdų toms svajonėms pasiekti. Apie tai, kad viskas yra įmanoma, tiesiog nereikia nuleisti rankų. Skaitydama ją dukrai, taip pat susimąsčiau, kad ji ir apie labai tradicinę situaciją, kai vis galvojame, jog kaimyno žolė žalesnė, bendradarbio darbas lengvesnis, o draugės vaikai paklusnesni. Juk daugelį kamuoja tas amžinas įsivaizdavimas, kad kažkas kažkur gyvena geriau už tave. Taip nutiko ir avelėms. Avelė numeris vienas norėjo pailsėti ir nebūti suskaičiuota, o 101-oji tik ir tetroško būti nors kartą suskaičiuota… Pasakysiu tik tiek, kad visų svajonės išsipildė, o ką gudruolės avelės sugalvojo, sužinosite perskaitę šią trumpą ir nuotaikingą istoriją.
Trečiasis mūsų atradimas – knyga „Kai aš užaugsiu“.
Šią savaitę man ją teko skaityti, nemeluoju, 14 kartų! Abu berniukai sutartinai vakarais prašo tik šios knygos, o ir skaitome ne po vieną kartą. Nesistebiu jų tokiu noru, nes knygelė išties nepaprasto gražumo ir mielumo. Knygoje pasakojama apie mažų šuniukų klasę, kurios klausiama, kuo jie norėtų tapti užaugę. Kiekvienas šuniukas mėgsta vis kitą veiklą, tad ir užaugę svajoja apie skirtingas profesijas. Manau, kad ši knyga puiki priemonė mažuosius supažindinti tiek su profesijos sąvoka (ji buvo neaiški ir vienam iš šuniukų), tiek su jų įvairovę. Dažnai vaikai sako, kad užaugę dirbs tokį pat darbą, kaip ir jų tėvai, tad skaitant šią istoriją rasite tikrai patogų būdą paaiškinti, kad kiekvienas žmogus turėtų tapti tuo, kas jam sekasi geriausiai ir kas jam labiausiai įdomu. Mano berniukus labai pradžiugino ir tai, kad jie knygoje rado herojus su savo vardais, tad susitapatinti su traukinio vairuotoju ir policininku tapo dar smagiau. O mano akį kaskart džiugina iliustracijos, gal vaikams tai ir nėra taip pastebima, bet tikrai šypsnį kelia mažas dailus šuniukas užaugantis į Basetų veislės šunį, kuris dar ir paštininku tampa ar Prancūzų buldogė, tapusi šokėja.
Linkime ir jums svajoti ir pažinti,
Lieknos Bitės
