Neįsivaizduoju geresnio laiko su vaikais pakalbėti apie jų šaknis ir papročius nei žiemos šventės. Susėdame su vaikais prie tradicinio dvylika patiekalų nukrauto stalo ir gvildename pirmuosius pokalbius apie tai, kuo mums šios šventės svarbios ir kodėl norisi puoselėti tradicijas. Šiais metais aš ypatingai pajutau šių švenčių prasmę, kai pirmą kartą pati ruošiau Kūčių vakarienę ir visa širdimi jaučiau, kad ant maniškio bus tik tai, ką ilgus metus valgydavome tėvų ar močiutės namuose. Su nekantrumu ir entuziazmu skambinau mamai ir anytai, norėdama geriausiai pagaminti tai, ką nuo seno gamino žemaičiai.

Vaikams tai buvo pirmi metai, kai jie taip pat jau galėjo aiškiau suvokti mūsų pasakojimus, tad paraginti ragavo visus tuos senoviškus patiekalus ir, mūsų nustebimui, net rado sau patinkančių (o mūsų nevalgiajam dičkiui tai jau didelis pasiekimas). Džiaugiuosi, kad mūsų šventės buvo ypač ramios, tad radome laiko ne tik vaišėms, dovanų pakavimui, bet ir jaukiems pokalbiams.

Kadangi vaikai taip nuoširdžiai domėjosi lietuvių tradicijomis, nusprendžiau, kad pats laikas juos supažindinti ir su pirmomis žiniomis apie Lietuvos regionus (kaip kitaip papasakoti, kas tas žemaitiškas kraujas, tekantis jų gyslose?). Šiam tikslui man nuostabiai pasitarnavo „Gugi pasaulis“ komandos sukurta knyga „Lietuvos etnografinių regionų lopšinės su papildyta realybe“ , kuri vaikams suprantamu ir patraukliu būdu pasakoja apie Lietuvoje gyvenančių žmonių skirtumus.

Nors knygelė ir nedidelės apimties – vos keliolikos puslapių, joje rasite pagrindines etnografines žinias, kurios bus suprantamos mažiesiems smalsuoliams. Knyga padės suprasti, kas yra žemaičiai, aukštaičiai ir kiti Lietuvos regionų gyventojai, kaip šie regionai išsidėsto žemėlapyje ir kokie yra jų pagrindiniai skirtumai. Knyga labai gražiai ir moderniai iliustruota: senoviniai personažai virsta kaukais, gyvenančiais medžių drevėse, gamtoje, kur susipina paslaptingi praeities ir stebuklų pasauliai. Iliustracijose pastebime mažylius liūliuojamus pakabinamuose lopšeliuose, šiaudinius ratelius ir tradicinę Lietuvos gamtą (grybus, paparčius, ąžuolo tankmes) ir visa tai sukurta taip, kad prikaustytų tiek mažų, tiek didelių dėmesį ir suteiktų vietos pokalbiams.

Nors kita Bitė stengiasi naudoti kuo mažiau technologijų bendraujant su savo dukrytėmis, aš turiu kitokį požiūrį. Man atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai gyvena kitokiame pasaulyje nei mes ir šios technologijos ateityje bus jų visų darbo įrankiai, tad jų teikiamų pranašumų nereikia atimti. Juk modernios technologijos gali būti puiki mokymosi ir kūrybos priemonė, tik mūsų, tėvų, pareiga yra pasirūpinti, kad vaikai jas išnaudotų teisingai. Mano kiekvienas iš vaikų turi nustatytą limitą laiko, kurį jie gali praleisti prie išmaniųjų įrenginių (pavyzdžiui, penkiametis – 20 minučių), o mes stengiamės nepastebimai įsikišti į šį procesą ir pasiūlyti vaikams išmanias pramogas, kurios būtų išties kokybiškos.

Į šią kategoriją patenka ir ši knyga. Parsisiuntę programėlę galite ne tik apžiūrėti iliustracijas popieriuje, bet ir išvysti „gyvus“ mistiškus senovės Lietuvos gyventojus. Kiekvieno regiono personažai apsirengę jiems būdingais tautiniais kostiumais ir tarmiškai dainuoja gražiausias lopšines savo vaikams ir anūkams. Programėlė sukurta išties profesionaliai, labai malonu tiek žiūrėti, tiek klausyti ir, aišku, mokytis. Mano mažėlis jau kartą paklausęs žaisdamas niūniuoja „Liūlia liūlia mažų“, o dičkis gvildena klausimą, ar jis tikras žemaitis, jei gimė jau ne šiame regione, bet iš abiejų tėvų paveldėjo tokį kraują.

Linkime ir jūsų šeimoms svarbių atradimų,

Lieknos Bitės