Ar blogai, kad vietoj darbinio pristatymo, ruošiu jums knygos apžvalgą (tikiuosi, mano vyras šito teksto neskaito, juk iš jo „darbams“ atėmiau kompiuterį)? Bet ką jau darysi, kad įkvėpimas ateina ne laiku ir ne vietoje, o aš niekaip iš galvos neišmetu visai nesenai su sūnumi skaitytos knygos. Ir išvis, argi nekeista, kad aš, suaugusi moteris, jaučiuosi įkvėpta vaikiškos knygos ir apie ją jau spėjau papasakoti visiems savo artimiausiems žmonėms? Na taip, knyga yra sulaukusi begalės tarptautinių apdovanojimų, tačiau tai dar ne visada garantuoja, kad ji išties palies tavo širdį.

Su šia knyga visai netikėtai „susitikau“ parduotuvėje (niekaip negaliu praeiti pro vaikų knygų skyrių, nors namuose jų lentynos beveik lūžta), rankos pačios tiesėsi į ją – tokią spalvotą, ryškią ir intriguojančią. Nors parduotuvėje spėjau praversti vos kelis puslapius, iškart supratau apie ką ji – apie atsisveikinimą su mums brangiais žmonėmis. Mano penkiametis dažnai užduoda šios tematikos klausimus, o aš dar neradau tinkamo jo amžiui atsakymo, todėl pamaniau, kad būtent ši knyga gali mums padėti atrasti reikiamus žodžius.

Šią knygą išleido „Naminuko leidykla“, o vadinasi ji – „Senelio sala“ (autorius – Benji Davies). Knygos istorija supažindina mus su Sidu, kuris be galo myli savo senelį ir dažnai lankosi jo namuose. Kartą senelis Sidui parodo niekad nematytas duris, kurios atsiveria į laivo denį, nuplukdysiantį juos į spalvingą, gyvybės pilną salą. Nors laikas saloje Sidui atrodo nuostabus, bet ateina laikas grįžti namo, o blogiausia tai, kad jo mylimas senelis visam laikui liks čia. Nors knyga labai šviesi ir optimistiška, tačiau tuo pačiu labai gili ir prasminga. Skaitant pastebime ne vieną detalę, paveikslą, kuris mus ragina apmąstyti netekties temą, rasti savo požiūrį ir tikėjimą šiais dalykais. Knyga neįpareigoja jus būti tikinčiais, bet ir neprieštarauja tam, jūs galite turėti kokią tik norite interpretaciją ir šių iliustracijų pagalba tai perteikti savo vaikams.

Kai pirmą kartą su sūnumi perskaitėme šią istoriją, sriūbavome gerą pusvalandį. Maniau, kad iki kito skaitymo mums dar teks palūkėti, tačiau mano sūnus ir kitą kartą prašė būtent šios istorijos. „Sūnau, bet mes ir vėl verksime“ – bandžiau atkalbėti jį, bet šis patikino, kad tikrai laikysimės tvirtai, ir tikrai, beveik nebesigraudinome. Matyt, kai apie mirtį galvoji su šviesiomis mintimis, kai randi sau priimtiną požiūrį į pomirtinį pasaulį, ji ir išsiskyrimas su brangiais žmonėmis nebeatrodo toks bauginantis, o drauge ir raginantis branginti laiką drauge.

Linkime ir jums rasti tinkamus atsakymus į vaikų klausimus,

Lieknos Bitės