Ar kada yra tekę nerimauti dėl savo vaiko, kai jis elgiasi ne taip drąsiai, kaip kiti? Kai prieš įžengdamas į darželio grupę lėtai dairosi kamputyje, o giminės susitikime visai nenori bičiuliautis su visais senai matytais giminaičiais. O gal jus kankina svarstymai apie tai, kodėl jūsų vaikas įsiaudrina labiau nei kiti, ypač jei būna triukšmingoje ir naujoje aplinkoje? O gal atvirkščiai, dažnai suprantate tokį vaiką, nes pamenate savo vaikystę, o ir iki šiol esate labai jautrus žmogus? Jei jums aktualūs visi šie klausimai, jūs tiesiog privalote perskaityti knygas „Itin jautrus vaikas“ ir „Itin jautrus asmuo“. Retai kuomet apie knygas atsiliepiu taip gerai, bet šių dviejų tematikos sutikti man dar neteko, o autorė apie šias problemas kalba itin taikliai!
Vienas iš ryškiausių atsiminimų iš mano vaikystės yra vaizdas, kuomet pasipuošusi išeigine suknute keliauju į savo bendraamžės gimtadienį, deja, mano širdis nespurda iš džiaugsmo laukiant šventiškų pramogų, o veikiau daužosi iš jaudulio, bijant, kad niekas nenorės su manimi žaisti. Kaip tikiesi, taip ir turi, vaikai tikrai nepakviečia manęs žaisti, o aš lieku kamputyje tyliai ašarodama, o sutrikę suaugusieji nežino, kaip elgtis, padrąsinti, ar leisti viską išsiaiškinti patiems. Nors nuo to laiko prabėgo daugybė metų, o aš išmokau prieiti prie svetimų žmonių ir elgtis taip, kaip ir dauguma mūsų, vis dar radusi progą mėgstu pabėgti į savo pasaulį, kurį užvaldžiusios knygos, rašymas ir visos kitos grožio paieškos formos, visai taip pat, kaip ir prieš kokius 25-erius metus.
Ar toks žmogus kaip aš ar jūs, jei jau skaitote šią apžvalgą, yra nelaimingesnis ar kažkuo prastesnis už drąsuolius? Ar tokius vaikus reikia kažkaip ypatingai auklėti? Kaip jiems padėti? Kaip išsirinkti profesiją? Kaip savo trūkumus paversti privalumais? Visa tai ir dar daugiau išsiaiškinsite šiose dvejose itin profesionaliose knygose.
Kai man pasitaikė galimybė perskaityti knygą „Itin jautrus vaikas“, aš nedelsdama jos ėmiausi, nes iš tiesų, vienas iš mano vaikų yra didelis jautruolis, tad tikėjausi rasti atsakymus į mane kankinusius klausimus. Mane pradžiugino jau pirmame puslapyje pasitinkantis entuziazmas – jautruoliai reikalingi šiam pasauliui, tik reikia išmokti pasinaudoti jiems suteiktais didžiuliais privalumais! Aišku, turiu jus įspėti, ši 
knyga nėra labai lengva, kaip tos, kurias taip dažnai tenka skaityti populiariosios psichologijos tema. Knygos autorė – psichologijos profesorė, tad knygoje pateikiama daugybė jos ir kolegų vykdytų tyrimų, kurie jos žodžius paverčia ne tuščiais pasvaičiojimais, o rimtais argumentais, man toks mokslinis pagrindimas – didžiulis knygos privalumas. Nuo pat pradžios knyga man pasirodė labai aktuali. Autorė daug dėmesio skiria stereotipų aptarimui, juk pašaliniai žmonės dažnai net nenutuokia, kaip mamoms sunku ištverti aplinkos spaudimą, komentarus jų vaikų atžvilgiu, kai nejautriai aptarinėjamas mažųjų jautruolių elgesys. Paprastai tokie vaikai nuo pat gimimo tampa sunkiu riešutėliu juos auginantiems tėvams. Jie paprastai daugiau verkia, lengviau sudirgsta, mums įprasti dirgikliai juos veikia žymiai stipriau ir dažnai visai ne taip, kaip mes norėtume. Pamenu, kaip mano pirmagimis, būdamas kelių mėnesių amžiaus, net po ramaus svečių apsilankymo galėdavo verkti kelias paras. Tuomet dar mažai ką išmaniau apie kūdikius, jų siunčiamus nuovargio ženklus, tad mūsų pirmojo kūdikio auginimas tapo rimtu išbandymu. Baigiantis kūdikystei, mūsų bėdos toli gražu nesibaigė, mūsų jautruolis ir toliau lengvai sudirgdavo, jam tapo būtina laiku pamiegoti, pavalgyti ir negauti pernelyg daug įspūdžių. Tuo pačiu itin dideliu darbu tapo aiškinimasis aplinkiniams, kodėl mūsų vaikas negali pietų miego pamiegoti vasarą keliaudamas, ar kodėl jis įtūžta po linksmybių. O kiek teorijų išklausiau apie mūsų netinkamą auklėjimą, nes kiti vaikai panašių problemų neturi! Knygos autorė pasakoja, kad dažnai tokie vaikai net gali atrodyti turintys dėmesio sutrikimų, tačiau jie yra tiesiog ypatingai jautrūs.
Nuostabiausia tai, su kokia šiluma profesorė stengiasi papasakoti apie tai, kad šie vaikai yra ne tik labai „sunkūs“ tėvams, bet tuo pačiu ir didžiulė dovana, tik reikia tai įžvelgti. Paprastai šie vaikai greičiau vystosi ir pasižymi išskirtiniu kūrybingumu. Tėvams tenka didžiulė užduotis įvertinti savo vaiko skirtumus ir išmokti juos nukreipti teisinga linkme. Labai universalu tai, kad knygoje kalbama ne tik kaip tai, kaip elgtis su jautriais kūdikiais, bet ir su paaugusiais vaikais ar paaugliais. Jei auginate jautrų vaiką, neabejoju, kad skaityti šią knygą jums bus tikra atgaiva, o gautos žinios labai vertingas.
Dar nė nebaigus šios, suskubau ieškoti ir kitos šios autorės knygos „Itin jautrus asmuo“, mat iš pirmojo kūrinio supratau, kad galbūt ir pati esu toks žmogus. Aišku, galbūt pristatyti jums save kaip jautruolę ir nėra itin madinga ar šaunu, juk visi nori skaityti apie itin sėkmingus ir charizmatiškus žmones, kurie savo įrašuose transliuoja tik itin spalvingą gyvenimą, bet labai tikiuosi, kad mano apžvalga padės geroms knygoms rasti tuos žmones, kuriems jos yra reikalingiausios. Jei jūs abejojate, ar tikrai esate tokio tipo žmogus, knygos pradžioje rasite ir tam skirtą testą, bet paprastai mes dažniausiai nujaučiame šią tiesą. Ši dalis ne mažiau įkvepianti nei anksčiau aptarta knyga, nes pasakojama ne tik kaip susidoroti su mums kylančiais iššūkiais – drovumu, savikritika, perfekcionizmu ir jausmu, kad mums daugelis dalykų yra ne tokie lengvi, kaip kitiems. Profesorė nenustoja mus tikinti, kad nepaisant kai kurių iššūkių, mes esame išskirtiniai žmonės, kurie apdovanoti ypatingu kūrybiškumu ir pastebintys tai, ko negeba kiti: daugiau grožio, daugiau spalvų, turintys šimtus idėjų verdančių galvoje, turtingi savo vidiniu pasauliu. Ne veltui mūsų tarpe itin daug menininkų, gydytojų, mokslininkų, patarėjų ir kitų profesijų atstovų, kuriems svarbus kitoks požiūris, ryškesnis pastabumas, bet tuo pačiu mes žymiai dažniau kamuojamės ir dėl egzistencinių klausimų ir ne visada lengvai randame savo kelią. Ši knyga man atskleidė daug atsakymų ir į kitus klausimus, pavyzdžiui, kodėl niekada nesijausdavau gerai triukšminguose vakarėliuose, ar kodėl man laisvalaikį taip norisi praleisti namuose, nemažai laiko skiriant svajojimui ar kūrybai (nesvarbu, ar mano kūryba būtų naujai perstumdyti baldai namie, graži pagauta akimirka nuotraukoje, naujas įdomus receptas ar net visai menu nekvepiantis straipsnis profesine tema).
Turbūt niekas nepasakys, kuris žmogus laimingesnis: racionalus drąsuolis ar jautrus svajoklis, tačiau viena aišku, abiejų jų reikia pasauliui, o mums belieka rasti teisingą kryptį į savo kelią.
Linkinčios pažinti save,
Lieknos Bitės
