Dažnai pasidžiaugiame, kad šiais laikais vaikus auginti daug paprasčiau nei, pavyzdžiui, buvo mūsų tėvams. Visko tiek daug, kasdien kuriamos įvairios išmanios pagalbinės priemonės, informacijos srautas (ir prieiga prie jos) taip pat neišsenkantis. Tiesa, kita medalio pusė ne tokia šviesi – gausybė negarantuoja teisingų pasirinkimų (t.y., kokybės). Šį kartą apie tai susimąsčiau rinkdama dukroms naujas knygeles.
Aš džiaugiuosi, kad vaikiškų knygelių pasirinkimas šiais laikais išties didelis. Mano dukrų knygų lentynos tiesiog lūžta nuo pačių įvairiausių leidinių, kuriuos jos išties mėgsta, vertina, juos labai nuoširdžiai „naudoja“. Kita vertus, vis daugiau laiko ir pastangų turiu pati įdėti, kad jų rankose atsidurtų tikrai dėmesio vertos knygelės, kurios teiktų naudą: mokytų, ugdytų, drąsintų, džiugintų. Labai nuoširdžiai tikiu, kad ne tik naujos knygos yra geros knygos. Noriu, kad mano vaikai žinotų, su kokiomis knygomis augome mes, kas mus juokino, į kokius nuotykius nerdavome su herojais iš puslapių, ką skaitėme vėl, vėl ir vėl.
Neabejotina mano vaikystės favoritė – Astida Lindgren. Ją labai rekomenduoju ir suaugusiesiems, ypač jei jie nėra nieko skaitę iš šios rašytojos didelio knygų sąrašo. Mane visada labiausiai žavėjo drąsios, savimi pasitikinčios, kovojančios mergaitės, tad iki šiol prisimenu, kiek kartų skaitytos „Pepė Ilgakojinė“ ir „Ronja, plėšiko duktė“. Vėliau žavėjausi jos kūriniu „Mes varnų saloje“, kuris man simbolizavo tą perėjimą iš vaikystės į paauglystę, laisvę, draugystę. Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, suprantu, kad ši švedų rašytoja viso pasaulio vaikų meilę užsitarnavo savo paprastumu ir šviesiu požiūriu į vaikystę. Jos herojai – vaikystės simbolis. Tokios vaikystės, kurios šiuolaikiniams vaikams dažnai pritrūksta. Jose mūsų vaikai gali išmokti, kad išdaigos, nuotykiai, atradimai, draugystės gimsta ne kompiuterio ar televizoriaus ekranuose, o realiame gyvenime. Čia pat. Su kaimynais, gyvenančiais už tvoros. Su darželio draugais. Sesėmis, broliais, lakstant kieme. Ne su filmukų herojais, o čia ir dabar, tikrovėje, o ne kažkur anapus ekrano.
Taigi, visai neseniai man gimė mintis, kad laikas mano trejų su puse dukrai artimiau susipažinti su Astridos Lindgren kūryba. Jau ne pirmą kartą knygų paiešką pradedu nuo internetinio knygyno www.perkuknyga.lt. Čia ne tik labai platus tiek naujausių, tiek senesnių knygų pasirinkimas, tačiau visada randu ir nuolaidų (šios švedų rašytojos knygelėms šiuo metu taip pat taikoma 15-30 procentų nuolaida). Pirmas čiupau pačias trumpiausias, kad dukra galėtų sukoncentruoti dėmesį. Pati niekada neskaičiau, tad su dideliu malonumu pačią pirmą į rankas paėmiau „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“. Knygelė susiskirstyta į nedidelius pasakojimus-istorijas, kuriose dominuoja tie patys veikėjai, todėl ją labai patogu skaityti kelis vakarus. Prisipažinsiu, versdama puslapius kikeno ne tik mano mažylė, bet ir aš. Lotos charakteris – nepaprastai smagus, ji tikra kovotoja, užsispyrusi svajoklė ir drąsuolė. Man atrodo, kad tokie herojai vaikus įkvepia būti drąsesniais, suteikia laisvės, motyvuoja. Mane pralinksmino ir knygoje aprašomos situacijos. Jos tokios paprastos, kasdieniškos, artimos kiekvienai šeimai, kurioje auga vaikai. Jei ir jūs rinksitės, nuo kurios knygos pradėti pažintį su Astrida Lindgren, manau, kad tikrai neprašausite pasirinkę būtent šią.
Pamačiusi, kad pažintis sėkminga, antrąją čiupau jau storesnę ir rimtesnę, apie heroję, kurią kiekvienas iš mūsų pažįstame – „Pepė Ilgakojinė“. Manau, kad ji yra nepaprasta, drąsi mergaitė, vaikus mokanti laisvės. Laivės kalbėti, ką nori. Laisvės elgtis, kaip nori. Laisvės svajoti, net jei tos svajonės kitiems atrodo nerealios. Man, knygeles vaikams skaitančiai mamai, Pepė yra kūrybiškumo simbolis. Dažnai girdžiu, kad šiuolaikiniams vaikams trūksta kūrybiškumo, jie nebemoka svajoti, kurti, žaisti be žaislų, o štai ši herojė visa tai simbolizuoja. Atrodo, kad kiekviename jos gyvenimo žingsnyje slypi kūrybinė mįslė, kurią skaitytojui taip smagu bandyti įminti. Ir, vėlgi, tai labai smagus kūrinys, kuris leidžia vaikams iš širdies pasilinksinti ir pašėlioti, neriant į šios mergaitės nuotykius. Manau, kad tai knyga, kuri turėtų atsidurti visą vaikų namų bibliotekose. Ji universali, neskirstanti skaitytojo nei pagal lytį, nei pagal amžių. Vaikas, ją skaitydamas skirtingais amžiaus tarpsniais, Pepės nuotykiuose įžvelgs vis kitų dalykų.
Beje, dovanų gavau ir dar vieną šios autorės knygą, kurios vaikystėje-paauglystėje nebuvau skaičiusi – „Kerstina ir aš“, tačiau supratau, kad mano trejų su puse dukrai ji dar netinka. Visai nenusiminiau ir ją pasilikau sau. Bus maloniam vakarui su arbatos puodeliu. Tuo pačiu ir užpildysiu vieną iš paliktų spragų, mat tikiu, kad gyvenime didelis privalumas bei džiaugsmas pažinti visas šios autorės knygas.
Linkime ir jums su vaikais skaityti savo vaikystės knygas,
Lieknos Bitės
