bittes

Mielieji mūsų skaitytojai,

tikriausiai ir sakyti nereikia, kad Lieknos Bitės tiesiog dievina medų. Su juo kepam gardžiausius desertus, gardinam kokteilius, vandenį, tepam ant sūrio ir vaisių, maišom padažuose. Mums tai nepamainomas daugelio receptų ingredientas. Ir nors kasdien kilnojam medaus stiklainiukus, tik dabar susimąstėm, koks ilgas bei sudėtingas jo kelias iki mūsų virtuvių, ir koks atsakingas bei rimtas bitininkų darbas.

Nieko nelaukusios ir ilgai nesvarsčiusios nusprendėm mažiau spėlioti ir pakalbinti šios gerbiamos profesijos atstovą – bitininką Mindaugą. Jis su žmona Violeta ne tik Stasiūnaičių bityno šeimininkai, bet ir tikrų tikriausi bitučių gerbėjai, turintys daug ką papasakoti apie medų bei jį nešančius mažus, darbščius vabaliukus.

Kaip atsirado Stasiūnaičių Bitynas? Ar tai iš kartos į kartą pereinantis jūsų šeimos amatas? O gal patys sugalvojote nerti į tokią verslo nišą?

– Mūsų bityno atsiradimo istorija yra ganėtinai įdomi – tai visa atsitiktinumų virtinė. Dar prieš penkerius metus su žmona (tuomet dar tik drauge) apie bites žinojome tik tiek, kad jos neša medų, o akyse nebuvome matę nei trano, nei bičių motinėlės.

Tuo metu gyvenome Klaipėdoje ir ten pradėjome kurti bendrą gyvenimą. Turėjau neblogai apmokamą, bet daug streso keliantį ir nemielą darbą, kai vieną dieną supratau, kad toliau taip gyventi nebenoriu. Tačiau nežinojau, ko imtis ir kur atrasti save. Kaip tik tuo metu draugės mama (dabar jau uošvienė) įsigeidė įsigyti bičių iš seno bitininko kaimyno, kuriam sveikata nebeleido jų laikyti. Kadangi ir ji absoliučiai nieko apie bites neišmanė, paprašė mūsų surasti video medžiagos. Interneto platybėse radom ir parsisiuntėm dešimties dalių mokomąją medžiagą rusų kalba. Kaip šiandien prisimenu, kad kartu su žmona peržiūrėjome visas tas dalis kaip įdomiausią serialą. Laukdavome vakaro, kad tik galėtume prisėsti ir pažiūrėti dar.

Tuomet ir atėjo suvokimas, kad norime bent jau pabandyti daryti tai, kas taip įtraukė ir sužavėjo. Kadangi žmona buvo ir dabar dar tebėra laisvai samdoma vertėja, tai gyvenamoji vieta nebuvo svarbi. Pasitarę nusprendėme, kad arba dabar, arba niekada. O apsisprendę pradėjome veikti ir po trejus metus trukusių tinkamos sodybos paieškų atsidūrėme Žemaitijoje, Telšių rajone. Bitininkystės liga susirgome abu ir ligos simptomai tik sunkėja, todėl prošvaisčių išgyti nėra.

Kol kas sunku pavadinti tai verslu. Tai jau tapo gyvenimo būdu ir aistra, be kurios sunku įsivaizduoti savo ateitį. Bet juokingiausia šios istorijos dalis yra ta, kad uošvienė taip ir netapo bitininke – lūkesčiai neatitiko realybės ir baimė nugalėjo norus.

Kuo medus naudingas žmogaus organizmui? Kaip dažnai jį galima valgyti? Kokios ligoms užklupus jis gelbėja?

– Ne tik medus, bet ir visi kiti bičių produktai yra naudingi žmogaus organizmui. Medus yra natūralus antibiotikas, jis gerina medžiagų apykaitą, mažina uždegimą, tonizuoja, stiprina imunitetą. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad meduje yra daugiau nei 300 įvairių medžiagų: vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Juk ne be reikalo medus buvo naudojamas gydymo tikslais dar senovės egiptiečių ir graikų, tuomet cheminių vaistų nė kvapo dar nebuvo.

Vartoti medų reiktų saikingai, juk kas per daug – tas nesveika. Ypač tas pasakytina apie diabetu sergančius žmones. Jiems medaus reiktų vartoti ne daugiau kaip 2–3 šaukštelius per dieną. Tačiau sveiki žmonės medumi gali lepintis gerokai didesniais kiekiais, ypač jei visiškai atsisakoma cukraus. Mes arbatą geriame tik su medumi, jau pamiršome, kada ir cukrų pirkome. Tik medų reikia dėti į jau atvėsusią arbatą, nes karštame vandenyje medus praranda visas naudingąsias savo savybes ir virsta paprastu saldikliu. Dar galima tiesiog kabinti su šaukšteliu medų ir jį arbata užsigerti. Medumi saldiname ne tik arbatą, bet ir kavą, kakavą. Šiemet net braškes su pienu saldinome ne cukrumi, o medumi. Pasirodo, kad dar skaniau šitaip!

Deja, dažniausiai žmonės prisimena medų tik tada, kai jau liga surietė. Tačiau tiek medų, tiek kitus bičių produktus reikėtų vartoti profilaktiškai, kad nereikėtų sirgti. Anksčiau, kol dar nelaikėme bičių ir apie medų buvome pamiršę, peršalimo ligomis ar gripu sirgdavome beveik kasmet, ypač anksti pavasarį. O dabar jau pamiršome kada turėjome temperatūros. Netikiu, kad tai tik sutapimas.

Ar bitutes auginti sudėtinga? Ar daug vargo reikalauja jų priežiūra, kad medus pasiektų jūsų pirkėjų lėkštes? Ar šie maži vabzdžiai lepūs? Esu girdėjusi, kad bites reikia mokėti „prisijaukinti“, ne kiekvienam duota jas prižiūrėti, mat jos labai gerai jaučia, koks žmogus šalia. Kaip manot, ar tai tiesa?

– Tenka bendrauti su didelę patirtį turinčiais bitininkais ir net jie pripažįsta, kad kartais nesupranta, kodėl kažkas su bičių šeima įvyko ne taip ir jie neturi tam paaiškinimo. Tai tik parodo, kad bičių gyvenimas yra labai įdomus ir bičių šeimoje vykstantys procesai yra labai sudėtingi. Todėl perprasti ir suprasti bites yra nemenka užduotis. Bitininkystė nuo kitų ūkio šakų skiriasi tuo, kad vieną organizmą sudaro tūkstančiai individų ir bitininko užduotis yra visus tuos tūkstančius prižiūrėti taip, kad bičių šeima kaip vienetas būtų sveika, stipri ir produktyvi.

Kartais žmonės įsivaizduoja, kad medų gauti yra vieni juokai – pastatei avilį, sukratei bites ir atėjai medaus pasiimti. Tačiau toli gražu taip nėra. Kad medus pasiektų pirkėjus, bitininkas dar iš rudens turi tinkamai paruošti savo bites: pagydyti nuo varoatozės, pamaitinti tik kokybišku sirupu, išleisti žiemoti tik stiprias šeimas su jaunomis motinėlėmis. Net ir žiemą bitininkai nesiilsi, mat reikia išlydyti vašką, ruošti rėmelius ir kitą inventorių, plėsti žinias. O pavasarį prasideda tikras darbo įkarštis. Visą dieną dirba bitės, visą dieną dirba ir bitininkas: sudarinėja šeimeles, augina jaunas motinėles, plečia lizdus, kontroliuoja spietimą, vykdo ligų prevenciją, suka medų, jį išpilsto ir t.t.

Vis tik sunkiausia dalis yra ne tas fizinis darbas. Bitininkas turi būti savotišku pranašu, jis turi nuspėti, kokie bus orai, kad atitinkamai koreguotų savo veiksmus ir darbus, jis turi pažinoti augalus ir žinoti, kada prasideda ir baigiasi medunešis, jis turi apskaičiuoti, kada šeima turėtų pasiekti savo stiprumo piką, kad maksimaliai išnaudotų medunešį, bet ir kad per anksti sustiprėjusi neišspiestų. Ir tik tuomet, kai bitininkas padaro viską, ką reikia ir tada, kada reikia, jis gali tikėtis gero medaus derliaus, ir tai tik tuo atveju, jei kojos nepakiša blogi orai.

Ar bitės yra lepios? Geras klausimas. Bitė kaip individas yra tikrai lepus gyvūnėlis ir jį pražudyti labai lengva. Bet bičių šeima kaip vienas organizmas yra evoliucionavusi taip, kad būtų maksimaliai prisitaikiusi išgyventi net ir labai nepalankiomis sąlygomis. Kuo daugiau apie bites sužinau, tuo labiau jos mane žavi ir stebina. Tai yra neįtikėtinas vabzdys visomis prasmėmis.

– Ar būna, kad užsitraukiate bitučių nemalonę? Ar jos saugo ir globoja savo šeimininkus, jiems negelia?

– Yra tekę ir man dažnai girdėti, kad bitės bitininko negelia. Deja, tai nėra visiškai teisybė. Bitės gelia  bitininką, ir gelia skaudžiai. Tačiau tokia nuomonė yra susiformavusi ne be pagrindo. Šie vabzdžiai pasižymi labai gera uosle, jos užuodžia žmogaus skleidžiamus feromonus. Todėl jei žmogus bijo bičių, jis prakaituoja, jaudinasi ir skleidžia bitėms nepriimtiną kvapą, todėl jos į tokį žmogų labiau reaguoja ir gali jį pulti. Be to, kai žmogus bijo, jis dažnai elgiasi dirgliai, daro staigius judesius, o bitės judančius objektus mato ir pastebi greičiau, būtent todėl ir sako, kad užpuolus bitėms negalima maskatuoti rankomis ir bėgti.

Visiškai sutinku su tuo, kad ne kiekvienas gali bites laikyti. Sėkmingai bitininkauti gali tik kantrūs ir ramūs žmonės, nes bitės grubaus elgesio su jomis neatleidžia. Taip pat – nepatarčiau bitininkauti tiems, kuriems bitininkystė yra tik verslo planas, o bitės – dykai dirbantys vergai.

Kokius patiekalus patartumėte gardinti medumi? Gal galite duoti, kokių patarimų šeimininkėms?

– Medų žmona dažniausiai naudoja įvairiems desertams gaminti. Žinau, kad medus tinka prie įvairių mėsos patiekalų, bet mes abu mėsos nevalgome, tad ir išbandyti tokių patiekalų neteko. Kaip jau minėjau, cukrų visiškai pakeitėme medumi, todėl viską saldiname ir gardiname juo. Yra tekę skaityti ir girdėti, kad kaitintas medus virsta nuodais, bet anglų kalba perskaityti moksliniai straipsniai šio fakto nepatvirtina, todėl nesibaiminame ir kepti pyragus su medumi arba medaus tortus.

Keliais mėgstamiausiai mūsų receptais dalinamės ir su jumis:

NAMINIAI SŪRELIAI SU MEDUMI

Reikės:

400 g varškės;

2 šaukštų medaus;

1 šaukšto jogurtinės grietinės arba jogurto;

200 juodojo šokolado.

Gaminimas:

Viską gerai sutriname (geriausia ir lengviausia tą padaryti su trintuvu) iki vientisos masės. Tuomet garų vonelėje arba mikrobangų krosnelėje ištirpiname 2 plyteles juodo šokolado be priedų. Konditeriniu šepetėliu ištirpintu šokoladu storai ištepame silikoninių formelių (puikiai tinka formelės keksiukams kepti) šonus ir dugną. Formelę trumpam pastatome į šaldytuvą (geriausia padėjus ant lentelės, kad nešant formelė nesikraipytų ir šokoladas nesutrūkinėtų). Kai šokoladas sustingsta, dedame pusę formelės varškės, pabarstome žiedadulkių (nebūtinai, galima naudoti kitus priedus) ir pripildome formelę varškės mase, palikdami nuo viršaus kelis milimetrus. Tuomet užpilame likusiu tirpintu šokoladu ir pastatome bent 5 minutėms į šaldytuvą. Jei liko varškės masės ir šokolado, pasislėpę viską suvalgome, nesidalindami su namiškiais.

10418855_957579784323569_4795412995955822523_n

PUDINGAS SU GHEE SĖKLOMIS IR ŽIEDADULKĖMIS

Reikės:
60 g šaldyto prinokusio ir aromatingo mango;
1 banano;
200 ml kokoso pieno;
3 v. š. ispaninio šalavijo sėklų (Chia);
1 v. š. žiedadulkių
mėgstamų uogų, vaisių ar riešutų puošimui ir paskaninimui.

Gaminimas:

Visus produktus išskyrus vaisius ir (ar) riešutus sudedame į indą ir su trintuvu išmaišome iki vienalytės masės. Palaukiame apie 10 min. ir supilstome į stiklines. Pastatome į šaldytuvą ir kantriai laukiame apie porą valandų, kad pudingas sutirštėtų. Kad laukimas neprailgtų, patartina užsiimti kokiais nors darbais arba nueiti paspoksoti į savo arba kaimyno bites. 🙂

Praėjus porai valandų, stiklinaites traukiame iš šaldytuvo ir puošiame, skaniname patinkančiomis uogomis ar vaisių gabaliukais, galima užbarstyti mėgstamų riešutų. Tai neįtikėtinai skanus vitaminų ir mineralinių medžiagų užtaisas, kurio norėsis dar ir dar.

13466088_1032459186835628_737812362820965872_n

Gal galite papasakoti, kur naudojama bičių duonelė? Kuo naudingas ir išskirtinis medus su žiedadulkėmis?

– Bičių duonelė yra fermentuotos žiedadulkės. Bitės atsineša į avilį žiedadulkių, jas sukrauna į korio akeles ir užpila medumi, kad jos nesugestų. Tada prasideda fermentacijos procesai ir iš žiedadulkių pasidaro bičių duonelė. Nors žiedadulkių ir bičių duonelės sudėtis labai panaši, bet pastarojoje yra beveik dvigubai daugiau angliavandenių ir perpus mažiau riebalų, šiek tiek mažiau baltymų bei mineralinių medžiagų, bet daugiau pieno rūgšties ir daugiau vitaminų.

Bičių duonelė mažina nuovargį, gerina nuotaiką, stimuliuoja virškinimą, padidina baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių kiekį, gerina kraujotaką ir teigiamai veikia nervų sistemą bei smegenų veiklą. Medikų teigimu, bičių duonelė pasižymi itin dideliu poveikiu prostatai ir rekomenduoja vyresnio amžiaus vyrams jos vartoti kasdien po šaukštą. Duonelę galima tiesiog sukramtyti sausą arba ištirpinti šiltame vandenyje ir išgerti.

Žiedadulkės medų papildo vitaminais, baltymais ir kitomis vertingomis medžiagomis. Be to, tai tarsi „du viename“ produktas, kurį vartodamas žmogus aprūpina savo organizmą beveik visais reikalingais mikroelementais ir vitaminais. Iki šiol nesuprantu, kam vartoti sintetinius maisto papildus, kai gamtoje gausu natūralių ir sveikų alternatyvų.

Jeigu ir jūs, kaip ir Lieknos Bitės, susižavėjote Stasiūnaičių Bitynu ir jų šeimininkais, gardųjį medutį, bičių duonelę ar medų su žiedadulkėmis galite užsisakyt ČIA.

Kontaktinis bitininkų telefonas: 867358306

Smagius pokalbius ir medų dievinančios,

Lieknos Bitės